"Veido" archyvas

V.Putinas ir D.Medvedevas pasiuntė signalą, kad Rusijos santykiai su Lietuva kažkaip keisis. Tik į kurią pusę?

Iš Maskvos Lietuvai rodomi palankumo ženklai dar nereiškia, kad Rusija atsisakė savo ligšiolinės politikos mūsų atžvilgiu.

Visą savaitę svarbiausias Lietuvos užsienio politikos įvykis buvo Rusijos vadovų Dmitrijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino prie pietų stalo laužiama lietuviška duona. Veikiau ne tiek pati duona, kiek tai, kas buvo pasakyta ją ragaujant.

“Štai, tik ką buvau žemės ūkio parodoje. Tai joje lietuvių gamintojai aprūpino duona. Paragaukim”, – sako V.Putinas. “Būtinai paragausim. Dėkojame lietuvių draugams už tokią dovaną. Mums labai svarbu, kad būtų palaikomi ryšiai su šia šalimi”, – atitaria jam D.Medvedevas.

Karo pabaiga?

Žinant, kokį dėmesį Rusijos politikai, o ypač premjeras V.Putinas, teikia viešiesiems ryšiams ir simboliniams ženklams, kad kiekvienas televizijos vaizdas iš Kremliaus vadovų kabinetų būna kruopščiai surežisuojamas ir apskaičiuojamas, galima neabejoti – šis neva atsitiktinis dialogas yra labai svarbus ženklas. Tik klausimas – kam ši ženklas skirtas ir kaip jį reikia suprasti?

Neabejotina, labiausiai norėtųsi jį suprasti tiesiogiai: Kremliuje priimtas sprendimas galutinai atitirpinti santykius su Lietuva, o visos Rusijos valdininkams siunčiamas ženklas – lietuviška produkcija, pirmiausia žemės ūkio produkcija, pageidautina ant aukščiausių šalies politikų stalo. Dabar įvairiausi muitininkai, sanitariniai epidemiologiniai prievaizdai ir kiti importą į Rusiją reguliuojantys valdininkai privalo suvokti: nuo šiol lietuviškiems gaminiams – žalia gatvė, ir jokių neleistinų antibiotikų dozių juose nėra ir būti negali. Tad ne vien duonkepiai, bet ir mėsos bei pieno perdirbėjai gali bent kuriam laikui lengviau atsikvėpti, susiplanuoti eksporto į Rusiją didėjimą ir, atitinkamai, pajamų pagausėjimą.

Krizės laikais kiekvienas į užsienį parduotas lietuviškas gaminys yra aukso vertės, tad (jei tikėsime kalbomis apie dalyvavimą savivaldos rinkimuose) kadenciją baigiantis Lietuvos ambasadorius Maskvoje Antanas Vinkus vien dėl šio laimėjimo į tėvynę grįžta triumfuodamas.

Galima šį ženklą suprasti dar plačiau: kadangi priešai vienas kito duona nevaišina ir nevalgo, tad lietuviška duona ant Rusijos prezidento stalo gali reikšti, kad bemaž dešimtmetį trukęs Maskvos ir Vilniaus šaltasis karas oficialiai baigtas.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Andriaus Kubiliaus neoficialūs susitikimai su premjeru V.Putinu pagaliau davė vaisių, tad netrukus būtų galima laukti jau ir oficialaus valstybės vadovės vizito į Maskvą. Juoba kad kalbų apie rudenį numatomą vizitą būta. O po to galgi pagaliau įvyks ir du dešimtmečius laukiamas Rusijos valstybės vadovo apsilankymas Lietuvoje?

Jei taip atsitiks, dar kartą pasitvirtins įžvalgesnių politikos bei diplomatijos stebėtojų išvada, kad geriausi Lietuvos santykiai su Rusija būna tuomet, kai valdžią Vilniuje turi dešinieji politikai, kuriuos kažkodėl priimta laikyti labiausiai antirusiškais. Tačiau visos svarbiausios sutartys buvo pasirašytos, parengtos ir suderėtos būtent konservatorių ir krikščionių demokratų. Gal todėl, kad Rusija jaučia turinti jiems pačią mažiausią įtaką iš visų Lietuvos politikų, atidėjusi į šoną užkulisinius žaidimus ir žinomai bevaises pastangas pakreipti Vilniaus politiką vien sau naudinga linkme, pereina prie atviro bendradarbiavimo?

O gal įžanga į naują puolimą?

Ilgametis, ne be pagrindo atsiradęs atsargumas bendraujant su Rusija leidžia tas simbolines duonos dalybas aiškinti ir atvirkščiai. Jei pratęstume žemės ūkio analogijas, gerai žinome, kad geras skerdikas, prieš kišdamas aviai peilį po kaklu, pirma švelniai pakutena jai už ausies, kad numarintų budrumą. Malonūs Kremliaus vadovų žodžiai Lietuvos adresu (nuskambėję, beje, ne per valstybinį oficiozą RTR, o per komercinę NTV televiziją) gali būti tik dūmų uždanga, turinti pridengti Kremliaus rengiamą propagandinį, politinį ar ekonominį smūgį Lietuvai.

"Veido" archyvas

Rusijos ambasadoriaus V.Čchikvadzės teigimu, rusų kantrybė Lietuvos atžvilgiu baigiasi

Per tuos pačius susitikimus su D.Grybauskaite ir A.Kubiliumi V.Putinas galėjo įsitikinti, kad šiandieniniai Lietuvos vadovai tikrai neatsisakys energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos siekio, atjungs elektros tinklus nuo bendrosios RAO JES sistemos, ties elektros liniją į Lenkiją, statys suskystintųjų dujų terminalą, parems taip pat energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančią Baltarusiją, gal net atominę elektrinę statys. O magistralinius dujotiekius iš “Lietuvos dujų”, tai yra “Gazpromo”, jau dabar atiminėja.

Ar gali Kremlius visa tai nuleisti nemačiomis? Visa ligšiolinė patirtis byloja – ne, negali. Trukdoma bus, ir pačiais įvairiausiais būdais. Pirmiausia, žinia, tradiciškai – remiant Kremliui palankius politikus. Kaimyninės Latvijos pavyzdys, kai prieš Seimo rinkimus Rusija atvirai rėmė vieną iš partijų, beje, turinčią oficialių ryšių su V.Putino “Vieningąja Rusija”, tai įrodo. Juo labiau kad Lietuvoje Kazimiera Prunskienė irgi kuria tokią partiją, kurios steigiamajame suvažiavime dalyvavo ir Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas bei Rusijos ambasadorius Vladimiras Čchikvadzė.

Pastarojo dalyvavimas naujos, formaliai lietuviškos, politinės jėgos kūrimo procese itin pabrėžtinas, mat, priešingai nei K.Kosačiovas, kuris formaliai yra laisvas politikas ir daro, ką nori, V.Čchikvadzė yra oficialus Rusijos valstybės atstovas ir kalba bei daro tai, ką jam paveda iš Maskvos siunčiamos instrukcijos. Štai tos Rusijos ambasadoriaus kalbos, kurias jis sako susitikęs su žinomais Lietuvos visuomenės veikėjais, ir kelia nerimą. Mat iš jų išeitų, kad tikroji Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu nė kiek nepasikeitė, tik įgavo švelnesnių išorinių formų.