Suplanuotų darbų atidėliojimas iki paskutinės minutės – visiškai įprastas ir daugeliui žmonių būdingas bruožas. Nuo paskutinės nakties darbų gali apsaugoti nebent tarpinis darbų planavimas.

"Veido" archyvas

Atėjus egzaminų sesijai šviesos dega kone visuose studentų bendrabučių languose. Paskutinės nakties prieš egzaminą ar atsiskaitymą sindromas yra absoliučios daugumos jaunuolių bruožas, o kruopščiai iš anksto planuojantys ir darbus atliekantys studentai – greičiau išimtis nei taisyklė. Deja, toks ydingas įprotis iš studentavimo metų stebėtinai lengvai persikelia ir į biurus ar kitas darbovietes.

Pomėgį darbus atidėlioti iki paskutinės akimirkos tyrinėjantys psichologai šį reiškinį laiko normalia reakcija į tai, kad daugeliui darbų (ypač intelektualių ir kūrybinių) atiduoti nustatytas gana ilgas terminas – nemažai laiko reikia jiems galvoje subrandinti ir medžiagai išanalizuoti. Todėl baigiamasis etapas, kai jau reikia tiesiog sėsti ir rašyti, braižyti, piešti, kurti projektus ar baigti bylas, vis nukeliamas tolyn, tikintis sukaupti dar daugiau vertingos informacijos. Be to, dabartiniame pasaulyje kartu su interneto plėtra atsirado daugybė išorinių dirgiklių, kurie neišvengiamai paryškino prigimtinį žmogaus potraukį veikti kažką malonaus ir lengvo, užuot iš karto puolus raitotis rankoves ir kibus į valios pastangų reikalaujantį darbą.

Deja, psichologai neguodžia: nėra ko kliautis vien žmogaus valia ir save įtikinėti, kad nuo kito pirmadienio ar kito projekto viskas bus kitaip. Darbų atlikimas laiku ar net anksčiau nustatytų terminų būdingas tik vyresnio amžiaus žmonėms. Viena vertus, jie atsparesni išorės dirgikliams ir sugeba susitelkti ties užsibrėžtu tikslu, kita vertus, jų pasąmonę jau veikia suvokimas apie artėjantį paskutinį terminą – gyvenimo pabaigą.

Vienintelis iš tiesų racionalus būdas, priversiantis pulti prie darbų ne tada, kai jau užsidega raudona jų atidavimo termino lemputė, – kiekvieną darbą suskaidyti etapais ir susidaryti aiškų kiekvieno jų atlikimo tvarkaraštį. Taip pat patariama vienu metu dirbti tik vieną darbą ir tik jį baigus bei atidavus imtis kitos užduoties – manoma, kad tokia schema yra pusantro karto efektyvesnė, nei mėginimas iš karto nuversti kalnus įgyvendinant kelis projektus.

Pastarųjų dešimtmečių bėda

Žmogaus silpnybę atidėlioti darbų pradžią pastaraisiais dešimtmečiais tyrinėja psichologai, filosofai ir net ekonomistai. Svarstoma, kodėl daugelis žmonių linkę elgtis taip neracionaliai – juk vengimas tiesiog čia ir dabar imtis darbo kelia įtampą visą tą laiką, kol iš tiesų nepradedama dirbti, be to, nuolat tyko pavojus, kad iki pat termino pabaigos atidėliojamos užduotys bus atliktos nepakankamai gerai.

Egzistuoja net makroekonominiai atidėliojimo sukeliami reiškiniai. Pavyzdžiui, kasmet dalis amerikiečių turi sumokėti 5–10 mln. JAV dolerių baudų vien dėl to, kad laiku nesugeba užpildyti mokesčių deklaracijos. Kitas JAV mokslininkų atliktas tyrimas atskleidžia, kad net 70 proc. glaukoma sergančių pacientų nesugeba reguliariai įsilašinti akių lašiukų, nors tai didina riziką visiškai apakti.

Ekonomikos temomis rašantis amerikiečių žurnalistas Jamesas Surowiecki neseniai savaitraštyje “The New Yorker” išsamiai nagrinėjo darbų atidėliojimo problemas ir padarė išvadas, kad jos ypač tapo aktualios per pastaruosius du dešimtmečius, bet ėmė ryškėti šiek tiek anksčiau – kartu su pramonės revoliucija, sumažinusia mechaninio rankų darbo apimtis ir kasmet vis daugiau žmonių dovanojusia intelekto ir kūrybiškumo reikalaujančius darbus, kurie yra menkiau apibrėžti, o jų atlikimo terminai ne tokie konkretūs. “Daugiau laiko užduočiai atlikti – daugiau ir laiko atidėlioti”, – apibendrina autorius.

Esama profesijų, kurių atstovai negali sau leisti nė pagalvoti apie darbo nukėlimą. Gydytojas operuoja tada, kai turi sergantį pacientą, žemdirbys sėja ir akėja tada, kai tą daryti liepia gamtos ciklai. Tačiau tie patys gydytojai ar žemdirbiai gali tapti pavyzdiniais atidėliotojais, kai jiems reikia atlikti nuobodžius darbus, tarkime, pildyti ligonių istorijas ar suvesti ūkio išlaidų ir pajamų balansą. “Nemalonios, susikaupimo ir valios pastangų reikalaujančios veiklos atidėliojimas yra prigimtinė daugelio žmonių savybė”, – aiškina J.Surowiecki.

Stresas mobilizuoja

Psichologai tokį elgesį argumentuoja tuo, kad žmogaus psichika natūraliai verčia jį čia ir dabar rinktis malonesnius, lengvesnius, įdomesnius užsiėmimus – jei tik yra tokia galimybė. Todėl sunkesni darbai nukeliami ateičiai. Kartais toks elgesys pasitarnauja ir geram tikslui – turbūt ne vienas mūsų, spaudžiamas svarbių projektų terminų, prievolę sėsti prie kompiuterio esame iškeitę į kitus normaliomis aplinkybėmis nedaug malonumo teikiančius darbus, tarkime, puolėme kruopščiai tvarkyti indaują, plauti grindis ar kelis mėnesius besimėtančius drabužius pagaliau nuvežėme į valyklą.

21-erių metų Vilniaus universiteto studentė Milda Juozaitytė – tipiškas tokio daug kam būdingo elgesio pavyzdys. “Drabužių spintos tvarkymas, sudėtinga vėlyva vakarienė – tai, ko dažnai griebiuosi, kai žinau, kad laukia bemiegė naktis, per kurią teks parašyti referatą”, – pasakoja mergina.

31-erių metų vilnietė projektų vadovė Loreta aiškina, kad ji geriausiai sugeba susikaupti tada, kai apima lengvas stresas dėl priartėjusio projekto atidavimo termino. “Tada tiesiog sėdu ir greitai padarau savo darbą”, – sako ji.

Loreta daug kartų analizavo tokio savo elgesio priežastis ir priėjo išvadą, kad dėl to graužtis neverta – visus darbus ji atlieka laiku, darbdaviai dėl kokybės jai nepriekaištauja. “Dar pagalvojau, kad darbus išskirsčiusi tolygiai per visą laikotarpį aš visada būčiau užsiėmusi, o kai nutempiu juos iki paskutinės minutės, bent jau iš pradžių turiu laisvo laiko”, – juokiasi pašnekovė.

Studentė Milda taip pat nemano, kad jos elgesys darbus pradėti kaip įmanoma vėliau yra ydingas. “Tiesiog žinau savo galimybes, blaiviai įvertinu projekto apimtis. Sudėtingiems kompleksiniams darbams, pavyzdžiui, kai reikia atlikti apklausas, ilgiau pasėdėti bibliotekoje, skiriu daugiau laiko. Bet paprastam septynių puslapių referatui parašyti man užtenka vienos nakties – tai kodėl turėčiau skirti jam ištisas dvi savaites?” – svarsto ji.

Tiesa, darbdaviai ir dėstytojai į nuolat darbus atidėliojančius žmones žvelgia kaip į paviršutiniškus ir turinčius mažai atsakomybės, todėl darbus atidedantieji lėčiau kyla karjeros laiptais.

Dėl paskutinę minutę darbus pristatančių pavaldinių nepatenkintiems darbdaviams psichologai pataria patiems keisti vadovavimo strategiją ir sudaryti tarpinių darbų atidavimo tvarkaraštį. “Žmonės mėgsta, kai jiems iš viršaus nuleidžiama daugiau direktyvų. Jiems lengviau paklusti nurodymams, negu patiems iš savęs reikalauti kažkokių neapibrėžtų valios pastangų”, – aiškina JAV psichologas Danas Ariely.

Šis psichologas keliuose universitetuose atliko tyrimą: studentams leido pasirinkti, ar tris rašto darbus atiduoti iki vienos nustatytos datos semestro pabaigoje, ar kartą per mėnesį pateikti po vieną darbą.

Absoliuti dauguma studentų rinkosi tris darbų atidavimo terminus. “Jie žinojo, kad priešingu atveju semestro pabaigą pasieks su trimis neparašytais referatais, o tiek rašto darbų neįmanoma greitai įveikti net didžiausiems paskutinės nakties entuziastams”, – studentų atsakymus apibendrino psichologas.