Mėgstantiems aktyvų poilsį laukiniuose gamtos kampeliuose tikru atradimu taps Priešpoliarinio Uralo kalnai. Čia galima kopti į kalnų viršūnes, plaukti srauniomis, akmenuotomis kalnų upėmis ar tiesiog kulniuoti šimtus kilometrų pėsčiomis ir nesutikti nė gyvos dvasios.

"Veido" archyvas

Uralo kalnai, besidriekiantys apie 2 tūkst. km nuo Kazachstano stepių iki Arkties vandenyno, it siena skiria Europos ir Azijos žemynus. Pagal reljefo ir kitas savybes kalnų masyvas sąlyginai padalytas į penkias dalis, stebinančias savo netikėtais kontrastais. Pietinėje dalyje pasigrožėjus stačiais kalnų skardžiais ir šalia prigludusiais dirbamais laukais, Vidurinis Uralas išgąsdina neatsakinga žmogaus veikla – tai labiausiai ekologiškai pažeista Uralo dalis. Čia nejaukiuose miestuose spiečiasi daugybė žmonių, didžiuliai pramoniniai monstrai iš žemės gelmių gremžia naudingąsias iškasenas, o kai kurios vietos mirtinai pavojingos žmonėms – užterštos radioaktyviosiomis medžiagomis.

Po tokių apokaliptinių vaizdų šiaurinė dalis nudžiugina giliais upių slėniais, tankia taiga ir būriais laukinių paukščių bei žvėrių. Priešpoliariniame Urale stūkso aukščiausi kalnai – Narodnajos (1895 m), Karpinskio (1878 m), o niūraus grožio kraštovaizdį dabina sidabrinės upių gijos. Beje, poliarinėje kalnų dalyje smalsuolių akį traukia vis dar matomi ledynmečio pėdsakai.

"Veido" archyvas

Labiausiai keliautojus vilioja Priešpoliarinis Uralas, kuriame įsikūręs Komijos Respublikos nacionalinis parkas Jugid Va, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai didžiausias Rusijos nacionalinis parkas, užimantis 1,9 mln. ha plotą. Keliautojus užburia į dangų šaunančios grakščios dantytos kalnų viršūnės, pasipuošusios sniego lopais ir didžiulėmis minkštomis debesų kepurėmis, atsispindinčiomis vos raibuliuojančiuose ežeruose, kuriuose tai šen, tai ten kyšteli mažutės plokščios salelės, apaugusios skurdžia žole. Ežerų čia daugybė, vien tik 500–1000 metrų aukštyje jų yra apie aštuonis šimtus. Smalsumą ir fantaziją žadina uolos, kuriose galima įžiūrėti keisčiausias vaiduokliškų pilių griuvėsių ar net gyvūnų pavidalų formas. Vietovardžių pavadinimuose nesunku atpažinti senąsias komių sakmes: rymo Trys seserys, sustingo Vienuolis, amžiams nutilusi Varpinė, paslaptis pavydžiai saugo Šamano kalnas.

Parkas turistus traukia ne tik dėl romantiško grožio – sovietiniais laikais lietuviai dažnai šturmuodavo aukščiausias Uralo kalnų viršūnes, baidarėmis ir katamaranais įveikdavo sudėtingiausias ir srauniausias upes. Dabar tautiečiai iš naujo atranda šį laukinį kraštą, kuriame galima pailsėti nuo triukšmingo miesto gyvenimo, skubėjimo ir išbandyti savo galimybių ribas.

“Jei žmogus trokšta gamtos ir ramybės, nori išvalyti savo “kompiuterį”, reikia važiuoti į tokias vietas kaip Priešpoliarinis Uralas. Tai pati tuščiausia ir pati gražiausia Uralo kalnų dalis”, – tikina mažeikiškis Donatas Zaikauskas, vadovavęs draugų ir bendraminčių žygiui po Jugid Va parką.

Verta paminėti, kad tokio pobūdžio kelionę geriausia organizuotis savarankiškai su bendraminčių būreliu, nes lietuviškos kelionių agentūros neturi ko pasiūlyti, o pirkti turus iš rusiškų kelionių agentūrų brangiai kainuoja. Už septynių dienų pėsčiųjų žygį po kalnus tektų sumokėti apie 1,3 tūkst. Lt, o panorus pasižvalgyti į didinguosius Sablios, Manaragos ir Narodnajos kalnus iš paukščio skrydžio reikėtų pakloti po 6 tūkst. Lt žmogui už dviejų dienų turą sraigtasparniu. Savarankiškai organizuota kelionė į Priešpoliarinį Uralą vienam žmogui kainuoja apie 1700 Lt, didžiausią išlaidų dalį sudaro kelionė traukiniu iš Maskvos į Intą pirmyn ir atgal. Nuvykus į Intą grupei reikia samdytis automobilį, kuris turistus nugabena į kalnus, už šią paslaugą tenka pakloti apie 1800 Lt.

Na, o maršrutų galima susikurti begalę, ir kiekvienas bus unikalus, nustebinantis vis kitokiu pribloškiančiu gamtos vaizdu, – tereikia išsirinkti labiausiai patinkantį keliavimo būdą. Turistai, trokštantys adrenalino, tikriausiai tempsis gumines valtis, baidares ar katamaranus ir ignoruodami viliojančius kalnus kabarosis per stačias perėjas link plaukti tinkamų akmenuotų upių. Pėsčiųjų žygių gerbėjai žingsniuos šimtus kilometrų ir nepraleis nė vienos aukštesnės kalnų viršūnės ar upelio, pasidabinusio griaudžiančiais kriokliais.

Tačiau įdomiausia tokia kelionė, kurioje yra visko – ir plaukimo sraunia upe, ir galimybių pasižvalgyti nuo viršūnių, ir ramaus poilsio vaizdingoje ežero pakrantėje. Patį populiariausią maršrutą, kurį rankasi daugelis keliautojų, sudaro kopimas į Narodnajos ir Manaragos kalnus bei plaukimas Kosju ir Manaragos upėmis, tiesa, dar tenka įveikti Kar Karo ar Komsomolskajos perėjas. Panašų maršrutą rinkosi ir Donatas su draugais. Derindami plaukimą baidarėmis bei katamaranu ir žygį pėsčiomis lietuviai įveikė per 200 km – 75 km nužygiavo pėstute, apie 130 km nuplaukė Manaragos ir Kosju upėmis.

Kopti, plaukti, slidinėti

Daugelis turistų, apakinti prieš akis atsiveriančių vaizdų ir palyginti neaukštų Uralo kalnų, spirgėte spirga kuo greičiau panorama pasigrožėti iš viršaus, nuo pačios aukščiausios viršūnės. Tačiau kalnuose skubėti nederėtų, reikia nepamiršti atsargumo, juk čia nebus lengvo pasivaikščiojimo išmintu takeliu lengvabūdiškai spragsit fotoaparatais. Kalnai pavojingi, pasak Donato, nes kiekvienas akmuo juda, reikia atidžiai stebėti, kur dedi koją, o toks kopimas labai išvargina. Todėl reikia įvertinti jėgas ir kartais, net likus keliasdešimčiai metrų iki tikslo, geriau pasukti žemyn, nei iš paskutiniųjų kabarotis į viršų.

Neverta skubėti į pačias viršūnes dar ir todėl, kad ir žemai yra ką pamatyti bei nuveikti. Pavyzdžiui, pradedant žygį nuo Balbanty ežero, prie Kar Karo perėjos verta stabtelėti ir pasigrožėti kabančiu Balbano ledynu. Keliautojams, kuriems rūpi labiau fotografuoti ar tiesiog ramiai pasivaikščioti, nei nutrūktgalviškai lėkti srauniomis upėmis, vertėtų aplankyti gražiausius Uralo krioklius. Įsikūrus prie Manaragos upės ir pamojavus praplaukiantiems ekstremalams, galima patraukti prie Lomesvožo upelio, kur šniokščia net 12 galingų krioklių, pats aukščiausias siekia apie 30 metrų aukščio.

Priešpoliarinio Uralo kalnus mėgsta ir slidžių žygių entuziastai, kurių ypač gausu kovo–gegužės mėnesiais, kai dienos jau ilgos, o sniego dar daug. Slidininkai šimtus kilometrų ant pečių tempiasi palapines ir krosneles, vadinamąsias “buržuikas”, tačiau mieliau apsistoja dar sovietmečiu statytose turistinėse bazėse arba elnių augintojų trobelėse. Tokių stovyklaviečių neaplenkia ir vasarą keliaujantys turistai. Tiesą sakant, nameliai panašesni į varganas, sukiužusias ir griūvančias lūšnas, tačiau jose galima pasislėpti nuo lietaus ar vėjo, pasikurti židinį ir išsidžiovinti. Kartais, turistų džiaugsmui, stovyklavietėse dar būna likusių pirtelių, kurias pasikūrenus galima sušilti drėgmės ir žvarbos persmelktus kūnus.

Keliautojai labai tausoja tas senas turistines bazes, jas stengiasi nors šiek tiek suremontuoti ir sutvarkyti. “Randi griūvančią stovyklavietę, pataisai, kas aplūžę, susirandi vinį, kad ir surūdijusią, prikali atsiknojusią lentą. Kuo daugiau turistų apsistoja, tuo geresnė vieta”, – pasakoja D.Zaikauskas.

Vis dėlto Jugid Va parkas traukia ne tiek kalnais ar pirmapradžiais miškais, kiek savo akmenuotomis ir slenkstėtomis upėmis, kuriose vandens sporto mėgėjai meta iššūkį vandens stichijai ir apsiginklavę irklais kovoja su sraunia srove. Kartais keliautojams tenka paskubomis ieškoti patogaus kranto ir lopyti guminės valties ar baidarės skyles, o kartais nenoromis pliumptelėti į žvarbų vandenį, tačiau netikėtos maudynės ir nesklandumai neatšaldo ryžto įveikti užsibrėžtą kelią, greičiau atvirkščiai – pakursto. Juk vakare, susėdus prie jaukios ugnies ir puodo košės, taip smagu ir linksma prisiminti visus dienos nuotykius!

Na, o stokojantiems adrenalino reikėtų rinktis Manaragos ir Kosju aukštupius. Ten plaukti sudėtingiau, kraują kaitina daugybė iki metro aukščio slenksčių, gilus vanduo ir galinga srovė. “Šią upės vietą reikia pasitaupyti ir per greitai nepraplaukti, kad ir kaip smagu būtų, nes po to nebe taip įdomu, upė plati ir per daug rami”, – šypsodamasis pataria Donatas.

Keliautojus Priešpoliariniame Urale džiugina ne tik gražūs vaizdai ar ramybė – daugelis ilgai prisimena tiesiai iš upės pasisemto vandens skonį. “Fantastiškas vanduo – skaidrus, tyras ir skanus. Tokio švaraus vandens nerasi net parduotuvės lentynoje”, – prisimena mažeikiškis.

Turbūt ne veltui Jugid Va parko pavadinimas reiškia “švarūs vandenys”!

Faktai apie Uralą
Uralo kalnai – šiaurės–pietų kryptimi besidriekianti kalnų sistema Rusijoje, sudaranti Azijos ir Europos žemynų ribą.
Kalnyno ilgis – apie 2000 km.
Plotis – 40–150 km.
Aukštis – iki 1895 m (Narodnajos kalnas).
Uralo kalnai pagal reljefo pobūdį ir kitas savybes skirstomi į Poliarinį Uralą, Priešpoliarinį Uralą, Šiaurės Uralą, Vidurinį Uralą ir Pietų Uralą.

"Veido" archyvas

Uralo kalnuose galima kopti į viršūnes, galynėtis su vandens stichija ar tiesiog gėrėtis nuostabiais kalnų vaizdais