Nuo pat ankstyvo rudens nesibaigiančiose festivalių varžytuvėse sparnus kelia stipriausias lyderis. Nuo lapkričio 11 d. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos žiūrovai mėgausis Europos šalių kino forumo “Scanorama” per metus užauginto derliaus skanėstais.

Turtingame 78 pilno metražo ir 55 trumpų filmų labirinte lengva pasiklysti, todėl ypač svarbu iš anksto deramai pasiruošti kasdieniam maratonui ir išsirankioti savo sielai artimiausius kūrinius.

Už Skandinavijos regiono sienų išsiplėtusi “Scanorama” tradiciškai siūlo per daug ir faktiškai pašalina galimybes publikai patikusiems filmams pasinaudoti karštais atsiliepimais ir parduoti daugiau bilietų ant ažiotažo bangos.

Lietuvoje nėra tiek užsispyrusių kino aistruolių, kurie ryžtųsi peržiūrėti absoliučiai viską. Dauguma filmų neišvengiamai sulauks minimalaus dėmesio ir liks pamatyti kuklios mažumos, o kiti perliukai atsiskleis nedėkingiausiu momentu, kai vertingam reginiui jau pritrūks kartojimų.

“Scanoramos” atvežamas kino naujienas lengva suskirstyti į keturis būrelius: nepraleidžiami šviesuliai būtinam praregėjimui, įdomios intrigos smalsumui patenkinti, paprasti geri filmai, kurių nepamatę absoliučiai nieko neprarasite, ir laiką gaišinantys kartūs nusivylimai. Šiemet net ne visais garsiais vardais galima pasitikėti, geriau prioritetą teikti nežinomiesiems ir atrasti šį tą nelauktai novatoriško. Oficialioje svetainėje pateikiami trumpi aprašymai pateikiami apgaulingai ir mėginama parduoti neatpažįstamo grožio kiaulę juodame maiše.

Organizatoriai taip pat nujaučia liaudžiai nebūtinus filmus ir juos be skrupulų programuoja į prasčiausio laiko seansus, kai į kiną ateina tik patys ištikimiausieji. Arba tiesiog pagaili žodžių trumpam ir labai abstrakčiam kelių sakinių aprašymui, tarsi tyčia baidytų žmones. Tokiais atvejais ir norisi paklausti, koks tikslas vežti savanoriškai nurašomą filmą, jei pagrindinėje festivalio buveinėje “Forum Cinemas Vingis” jį rodyti planuojamas tik sekmadienį 13:00 arba darbo dieną 17:00? Gal vis dėlto prasmingiau rodyti mažiau filmų, bet leisti jiems susidraugauti su Lietuvos žiūrovais.

Trys įvykiai

Šiemet stipriausiu sąstatu gundo Skandinavijos šalių kiną apžvelgianti programa “Naujienos iš Šiaurės”, kuri ryškiai užgožia silpnesnius, pilkesnius ir lengviau nurašomus legionierius iš Europos šalių. Būtent joje atrandame “Scanoramos” svarbiausią įvykį –  geriausiai žinomos danų režisierės Susanne Bier emocingąją dramą “Geresniame gyvenime”, kuri praturtino jos įspūdingą kūrybinę biografiją (“Po vedybų”, “Atviros širdys”, “Broliai”). Autorė pasitiki scenaristu Thomasu Andersu Jensenu ir nagrinėja iš vienišumo gimstančią netikrą draugystę, žydinčią manipuliacijomis ir ištrykštančią žiauriu smurtu. Toronto kino festivalyje garsiai nuskambėjęs kūrinys apie komplikuotus dviejų likimo nepamylėtų šeimų santykius atstovaus Danijai “Oskarų” maratone ir tiesiogiai konkuruos dėl patekimo į geriausio užsienio šalies filmo nominaciją su latviška “Amaya”. “Geresniame gyvenime” yra vienas iš dviejų filmų, kurie garantuotai pratęs pažintį su Lietuvos žiūrovais komerciniame repertuare.

"Veido" archyvas

“Geresniame gyvenime”

Antrasis festivalio įvykis – tai brandžiausio Kristijono Vildžiūno filmo “Kai apkabinsiu Tave” nacionalinė premjera. Autentiškai nufilmuotais kadrais apgaudinėjanti (Kaunas pribloškiančiai atitinka senąjį Berlyną), dokumentiniais archyviniais kadrais istorinę aplinką kurianti, bauginančio pavojaus atmosferą išlaikanti drama pakelia lietuviško kino autoritetą. Nusipelniusių KGB agentų konsultuotas filmas turi akivaizdžių trūkumų ir jie skaudžiausiai pasireiškia mažiausiai patirties sukaupusių aktorių (ypač moterų) neįtikinamai statiškoje vaidyboje, bet “Kai apkabinsiu Tave” bus tikrai ne gėda rodyti užsieniui ir po metų pasiūlyti “Oskarams”.

Trečią svarbų akcentą vertėtų nukreipti į Europos kino akademijos prezidento Wimo Wenderso retrospektyvą. Nors vokiečių maestro jau senokai buvo sukūręs dėmesio vertą filmą, bet “Scanoramos” atrinktame vienuoliktuke labiausiai dominuoja sėkmingiausi ir išliaupsinti ankstyvosios karjeros šedevrai. Jeigu dar esate nematę “Dangaus virš Berlyno”, “Paryžiaus, Teksaso”, “Alisos miestuose”, tai paskubėkite rezervuoti vietas kino teatre “Pasaka”.

Abejotini pasirinkimai

Tikriausiai dauguma kritikų rekomenduos kopinėti turkišką “Medų”. Juk labai nemadinga ir nepopuliaru praleisti “Auksinį lokį” Berlyne dosniai pavaišinusį poetišką ir etnografinį filmą, kuris skatina susimąstyti – už ką Werneris Herzogas atidavė taip geidžiamą prizą? Tikrai neužtenka argumentų, kad mažas berniukas vaidina užburiančiai, nes visi neprofesionalūs vaikai moka nustebinti ir klauso režisieriaus. Jeigu susiviliosite medaliais, tai nepamirškite, kad gražiai nufilmuotas ir migdančiai nuobodus “Medus” yra režisieriaus Semiho Kaplanoglu nuo 2007 m. dėliojamos trilogijos apie Jusufą baigiamoji dalis. “Kiaušinis” ir “Pienas” turi subtiliai susijusių niuansų, kurių nežinant formuojasi visai kitokie vertinimai. San Sebastjano festivalio publika išliaupsintojo filmo nesuprato ir atvirai išdėstė – jam verta parašyti tik 6 iš 10.

Statiška ir monotoniška neištikimybės drama “Antradienis, po Kalėdų” taip pat mėgaujasi kritikų palaikymu, nes šiandien girti rumunišką kiną skuba kiekvienas. Radu Munteanu iš tiesų moka režisuoti aktorius, bet jam gaunasi tuščias ir daug pliurpiantis filmas apie meilės trikampį, kai vyrui reikia nuspręsti, kokiai moteriai supakuos kalėdinę dovaną – jaunesnei meilužei ar tebemylimai žmonai. Dilemą sunkina privaloma užduotis – sąžiningai prisipažinti skaudžią tiesą dukrelei, kuri pažįsta abi moteris ir laukia Kalėdų Senelio. Nieko naujo neišvysite ir tikslaus atsakymo nesulauksite, tad pasiruoškite nuobodžiai santykių studijai ir vidutinio amžiaus krizės analizei.

Niekas nepaneigs, kad Andrejus Nekrasovas ir kūrybiniame procese amžinybėn išėjusi jo žmona Olga Konskaja politizuotame dokumentiniame filme “Rusų pamokos” nuveikė didelį ir reikalingą darbą. Tačiau vienpusiškas Rusijos puolimas ir užpultos Gruzijos išaukštinimas sumenkina kūrinio vertę. Argi sunku buvo dėl objektyvuvo išklausyti abi kariaujančias puses ir išvengti neskanaus tendencingumo?

“Scanoramoje” gausiai prisirinko smagiai viliojančių ir gerų, bet nebūtinų ir laikino įdomumo filmų, kurių neprisiminsite sulaukę  Kalėdų. Turint daugiau laisvo laiko juos galima žiūrėti, bet nereikia pervertinti ir tikėtis stebuklų. Vienas iš daugelio pavyzdžių – Berlyno konkurse dalyvavusios Pernille Fischer Christensen drama “Šeima” turi viską, ko reikia sėkmingam filmui: puikūs žinomi aktoriai, perspektyvi režisierė, provokuojantis scenarijus (tėvas suserga nepagydomu vėžiu), emocinga atmosfera, sąžiningai atviri dialogai. Tačiau nori nenori išnyra palyginimai su “Švente” ir juntamas nusivylimo kartėlis.

Ką praleidę jausitės šį tą praradę?

“Specialiu seansu” festivalyje pristatoma rusiška drama “Kaip aš praleidau šią vasarą” priblokš nuo vasario gyvai aptarinėjama fenomenalia dviejų aktorių vaidyba ir giliai jaudinančiomis emocijomis. Nuo pasaulio atkirstoje metereologijos stotyje dirbančio jauno vyro pečius užgula reikalavimas pranešti savo kolegai apie jo žmonos ir sūnaus žūtį, bet jis niekaip neranda tinkamos galimybės ir atidėlioja akistatą su šokiruojančia tiesa. Čiukotkos saloje nufilmuota drama apie žmogaus sielos pažeidžiamumą dar sykį privers pakalbėti, kad Aleksejus Popogrebskis yra vienas talentingiausių režisierių neprilausomame Rusijos kine.

“Scanoramos” atidarymo ceremonijos filmas “Savaip sąžiningas žmogus” gal ir išvengs kruopštaus aptarinėjimo, bet išliks atmintyje dėl lengvabūdiško tono ir nupieš kelionės žemėlapį visam nenuspėjamam festivaliui, kuriame progų šypsotis nebus tiek daug. Kriminalinė juodoji komedija apie bausmę atlikusio senamadiško žudiko dilemas – atkeršyti išdavusiems skundikams ar susitaikyti su naujo gyvenimo peripetijomis. Kiekvienas posūkis turi komplikacijų, neplanuotų atoveiksmių, entuziastingų seksualinių aistrų ir viliojančių pagundų. Kartu su intriguojančiai ir šmaikščiai dėstomu siužetu filmas siūlo ypač retą progą pamatyti prieš bangas plaukiojantį švedą Stellaną Skarsgardą rimtame vaidmenyje, nes per pastaruosius metus jis būna dažniau užsiėmęs pašaliniais holivudiniais uždarbiais su “Karibų piratais” bei “Angelais ir demonais”.

Kontroversinis dokumentinis filmas “Armadillo” (tai karinės bazės pavadinimas) Vilniuje bus demonstruojamas kokybiškiausia skaitmenine projekcija, tačiau vieninteliu seansu. Jo bus per maža šiam neeiliniam kūriniui apie Danijos savanorių šauktinių misiją Afganistane, kai tikro karo adrenaliną su kompiuteriniais žaidimais supainioję jaunuoliai ne tik pašovė talibano užpuoliką, bet neatleistinai išsityčiojo iš aukos, o už tai gavo medalius. Pavasarį Januso Metzo režisuotas ir dokumentinės realybės ribas išplatinantis šoko terapinis filmas sukėlė skandalingą audrą Danijoje ir pelnytai triumfavo Kanų festivalio “Kino kritikų savaitėje”.