"Veido" archyvas

Meno ir pramogų pasaulio veikėja Rūta Lukoševičiūtė (35) kartu su mylimuoju muzikantu Alvidu Kavaliausku (27) augina devynių mėnesių dukrelę Lėją Korneliją. Ji neslepia, kad dabar jos gyvenimas apvirtęs aukštyn kojomis, džiaugiasi esanti vyresnė pirmagimės mama ir… su mylimuoju slapčiomis jau svarsto apie vestuves.

Dukrelė išmokė rinktis

Pastaruoju metu nenustygstančios vietoje Rūtos gyvenimas teka dukrelės ritmu. Sako, kad ir kiek planuotų laiką, gimus Lėjai vis tiek kiekviena diena būna vis kitokia. “Štai pamėginau šiandien atsikelti šeštą ryto, nes norėjau ramiai padirbėti. Ir ką – Lėja tuoj pat pajuto bruzdančią mamą, – atsidūsta ji. – Anksčiau buvau pelėda, tačiau pradėjusi dirbti kūrybinį darbą supratau, kad neprisitaikiusi prie kitokio režimo nieko gero nepadarysiu. Tačiau sunkiausia gyvenime buvo ryžtis turėti vaikelį (juokiasi). O Lėja išmokė dar ir pasakyti “ne” – dabar ėmiau labiau vertinti laiką, savo jėgas, atsirinkti pasiūlymus. Deja, kartais turiu atsisakyti ir tokių, dėl kurių reikia dirbti visa koja. Aišku, Alvidas man padeda pabūdamas su mažyle, tačiau ilgiau kur nors užtrukusi pati imu labai krimstis (ilgiausias išsiskyrimas truko dvylika valandų). Lėją maitinu savu pieneliu, todėl stengiuosi daugiausia dirbti namie. O jei tenka išvykti, Alvidas verda iš įvairiausių daržovių košytes, girdo mažylę vandenėliu (mažoji nutraukto pieno negeria). Visa laimė, kad dukrytė pati parodo, kada nori valgyti, todėl jokio režimo nesilaikome”.

Paslaptis – ne paslaptis

Anksčiau spaudoje atvirai pasakodavusi apie savo buvusias meiles, dabar Rūta apie tai kalba nenoriai – juk tai visai kitas jos gyvenimo etapas. Tik užsimena, kad du vyrai (buvę jos dainų autoriai) jos gyvenime paliko ypatingą žymę. “Vis dėlto nė vienų griūvančių santykių niekada nemėginau pati susigrąžinti. Nes manau, kad siūloma prekė – pigi”, – tarsteli moteris.

"Veido" archyvas

Alvidui Rūta – įdomi, kūrybinga, linksma, tiesiog mama su polėkiu…

Anksčiau slėpusi, kas mergytės tėvelis, šiandien Rūta spindinčiomis meile akimis atvirai žvelgia į netoliese prie gretimo staliuko su mažyle jos laukiantį vyrą. Ir papasakoja savo ir dukrelės tėčio Alvido istoriją. Tikriausiai sąmoningai nesileisdama į smulkmenas – užtenka ir to, kad pagaliau tas slaptas šydas po truputėlį sklaidosi. Juk, iki Rūta pastojo, per penkerių metų draugystę jų santykiuose būta visko – ne kartą buvo išsiskyrę ir vėl susiėję. Tiesa, vienu metu Alvidas turėjo rimtų ketinimų, tačiau pora ir vėl paslaptingai išsiskyrė.

“Matyt, mums reikėjo arba susituokti, arba išsiskirti, nes baigėsi vienas mūsų santykių etapas, iš kurio daug išmokau. O paskui prasidėjo kitas, – šypsosi atvirai pasakodama pašnekovė. – Vis kalbėdavau, kad prie manęs limpa jaunesni vyrai, ir prisikalbėjau – štai su aštuoneriais metais jaunesniu jau septyneri metai kartu, ir dar sukūrėme pasauliui tokį stebuklėlį – Lėją”.
Atsargiai prisėlinusi prie ryškiaspalvio vežimėlio žvilgteliu: mergytė – tikra tėvelio kopija! O tyliojo Alvido veidu šmėsteli palaimos persmelkta pasididžiavimo šypsenėlė. Čia atgaminau kažkur girdėtą istoriją, kad pastoti dainininkę ir dainų kūrėją paskatino liūdna žinia apie netikėtai uždususią bendraamžę kolegę. “Staiga supratau, kad nenoriu iš gyvenimo išeiti nieko nepalikusi”, – prisimena Rūta.

Tai bus ar nebus vestuvės?

Nebenorėdama toliau grumtis su galvoje besisukančiu visiems rūpimu klausimu, tiesiai šviesiai paklausiu: tai kada vestuvės? “Bus vestuvės, – prapliumpa kvatoti Rūta. – Tik va dar tų ypatingųjų žiedų Alvidas vis tebeieško. Jeigu pasipirš, negi sakysiu ne?!”

Tačiau, žvilgtelėjusi į mylimąjį, nebesileidžia išklausiama – kada? Užtat nuoširdžiai paaiškina, kodėl taip ilgai nekūrė šeimos. “Dėl to dalis “kaltės” tenka mano tėvams, kuriems vis neįtikdavo mano vaikinai ir mano gyvenimo viešas aptarinėjimas. Dabar manau, kad gal ir gerai, nes dar būčiau iš paprasčiausio susižavėjimo ar iš žioplumo ištekėjusi…”

Susipažino su dukters tėvu Rūta gimtajame Panevėžyje, kai reikėjo vienai grupei padėti padainuoti. Kilęs iš Biržų Alvidas ten grojo gitara ir pianinu. “Bet tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, jis buvo stipriai įsimylėjęs muziką, ir tai mums tapo stimulu pradėti bendrauti, – iškart patikina pašnekovė ir priduria: – Bet dabar eiliškumas toks: Lėja, aš ir tik tada – muzika (juokiasi). Tiesa, pradėjome rimtai draugauti tik po kokių metų. Dabar Alvidas turi savo įmonę, yra jos direktorius (šypsosi), tačiau teisingiausia pristatyti jį kaip muzikos prodiuserį, kūrėją”.

Pliusai ir minusai

Paprašyta apibūdinti mylimąjį, šmaikščioji Rūta netikėtai sutrinka ir nedrąsiai žvilgtelėjusi į Alvidą ištaria: “Jis labai rūpestingas tėtis – tai jo pati gražiausia dabartinė savybė. Mylintis… (oi, kaip sunku apie tai garsiai kalbėti!), labai muzikalus, talentingas. Skaniai gamina valgyti, kavą rytais labai skanią verda – visuomet prašau atnešti į lovą. Bet kartais pabumba (kvatoja). Nors ir aš bumbėjimo skolinga nelieku, nes po gimdymo netikėtai preciziška dėl švaros pasidariau, todėl dabar visiems šakės! (vėl juokiasi) Matyt, metams bėgant darausi vis panašesnė į savo mamytę, ypač dėl langų tvaskesio…”

Dar gūžtelėjusi pečiais priduria, kad jai stengtis būti žavingai nereikia – juk jeigu jos nuotaika gera, tai ji ir būna žavi bei žaisminga, o kai liūdi – tampa “bobiška”. Tačiau abiem nepatinka vienam kitą erzinti, duoti pretekstą pavyduliauti. “Branginame partnerystę, tarpusavio kalbėjimąsi, atvirumą, nelaikome akmens ant širdies. Labai nepatinka melas. Ir dar – tėvai pirmi manyje atrado “mamiškumą”, kurio tikrai nesitikėjo, nes netikėjo, kad galiu būti gera mama. O tas tarp mūsų su Alvidu aštuonerių metų skirtumas ateityje nieko nelems – jeigu vyras norės išeiti, tai koks skirtumas, tu jaunesnė ar vyresnė…”

“Nesu išprotėjusi mama”

Rūta pasakoja, kad tai jos širdis nusako, kiek reikia savęs skirti Lėjai. Ir santykių su dukra ateities ji neprojektuoja, tik pasvajoja, kad jos būtų geros draugės. “Jeigu su vaiku normaliai bendrauji taip, kaip kad tu pati nori, kad su tavimi bendrautų, – viskas bus gerai. Mano tėvai su manimi iki šiol taip elgiasi. O kai prieš dešimt metų žuvo mano jaunėlis brolis, mūsų santykiai iš viso tapo ypatingi. Nes visi patyrėme, kad artimo žmogaus galima netekti bet kurią akimirką, aš ir pati ėmiau dar labiau vertinti ryšį su tėvais, – atsidūsta pašnekovė ir tuoj pat patikina, kad jos tėvai nepaprastai džiaugiasi anūkėle, dažnai su ja matosi. – Tiesa, anksčiau mano jaunatviška mama savęs neįsivaizdavo kaip močiutės (ir dabar ji atrodo tarsi trisdešimt penkerių!), o ir aš pati kartodavau, jog man skubėti neverta, tereikia sulaukti smagaus tėčio, kad vaikutis būtų protingas ir toks pats smagus. Tai štai vingiuotais keliais, per išsiskyrimus ir susiėjimus tas tėtis šalia manęs”.

Grožis glūdi ir šypsnyje, ir širdyje

O kaip pati Rūta – ar patenkinta po gimdymo savimi? “Nepasakyčiau, kad labai graži jausčiausi, tačiau sau patinku, kai mano akys žiba ar kai galiu šypsotis, nors tuo momentu gal norisi verkti, – atvirai atsako. – Į soliariumus, grožio salonus vaikštau retai. Tiesa, buvo sunku, kai pradėjo savaime milžinišku greičiu – po kilogramą per dieną kristi svoris. Užtat iš dvidešimt penkių priaugtų kilogramų liko numesti vos keturis”.

Rūta turi ir kitą užslėptą – širdies grožį, kuris išsiskleidžia prabilus apie beglobius gyvūnėlius. “Jei galėčiau, susirinkčiau juos visus, kad tik jie nesikankintų, nebūtų žmogaus naikinami, – atsidūsta moteris, prieš trejus metus pati neatsisakiusi pasirūpinti kalaite Leira, kurios atsiradimo istorija anaiptol ne linksma.

“Mano vokalo mokytoja Nijolė Maceikaitė kaimynystėje rado krūvelę ką tik gimusių šuniukų. Suprato, kad kiemo sargai norės jų atsikratyti paskandindami. Plyštančia širdimi ji paskambino man, ir naktį abi slapta nusėlinome į Užupį tų šunyčių pasižiūrėti: prie manęs iškart priropojo toks mažulytis margas kamuoliukas… O kitus pasistengėme kuo greičiau išdalyti per pažįstamus”, – prisimena Rūta.

Pasidžiaugia, kad per trejus metus Leira “suvalgė” jos alergiją, kurios labai stipria forma Rūta sirgo nuo paauglystės. “Žinojau, kad didžiausias alergenas yra stresas, o šuo juk stresą atima. Leira pati ėmė dažniau čiaudėti nei aš, vis stengdavosi išplėšti man iš rankų panaudotas nosinaites, per ją pradėjau ilgiau būti gryname ore, ir štai – gyvenu be vaistų!”

Kas darbo nori – tas jį turi!

Būdama darbšti it bitutė Rūta įsitikinusi, kad sunkmetis tam tikra prasme išėjo į naudą meno žmonėms: atsirado daugiau laiko kūrybai, artimiesiems, draugams. “Anksčiau lėkdama per darbus juos buvau labai apleidusi. Užtat dabar, ypač po dukrytės gimimo, stengiuosi tai atitaisyti, išmokau stropiai vykdyti įsipareigojimus, mažiau išlaidauti. Be to, turiu sveikas rankas kojas, mąstančią galvą, tai argi įmanoma prapulti?” – stebisi pašnekovė, nestokojanti humoro jausmo, visada kunkuliuojanti nuo daugybės gabumų – gal todėl ji ir dainuoja, ir rašo dainas, ir leidžia knygas, ir televizijos laidas vedė…

“Dar neskaičiau tokios knygos, kuri būtų pakeitusi mano pasaulėžiūrą ar požiūrį į gyvenimą, – sako ji. – O štai rašydama humoreskų knygą “Akibrokštas” supratau, kad rašyti yra sunkesnis darbas, nei skaityti, juk rašiau ją septynerius metus – savo malonumui, po truputį, prisėsdama tik užėjus norui. Šiuo metu brandinu idėjas naujai humoreskų knygai. Ir labai džiaugiuosi sugebėdama dirbti daugiau nei vieną darbą. Veiklos reikia ieškotis pačiam, o ne sėdėti ir užsiimti savigaila – juk visos durys vienu metu neužsidaro! Kartais net pagalvoju – jei numirčiau nespėjusi pabaigti svarbių darbų, negalėčiau ilsėtis ramybėje…”

Gyvenimas pasikeičia…

“Kol kas dar nespėjau pervargti nuo pasikeitusio gyvenimo būdo, tačiau pirmosiomis dienomis, kai dukrą parsivežėme namo, psichologiškai stipresnis buvo Alvidas, – prisimena Rūta. – Tik tada praregėjau ir dar labiau juo susižavėjau: nesitikėjau, kad jis tiek daug pasiryžęs dėl mudviejų su dukrele padaryti… Nuo pat pirmų akimirkų jis buvo daug “tėviškesnis” nei aš: nebijojo mažylės nei prausti, nei rengti (aš taip bijojau jos trapumo!). Tačiau pamatęs, kad aš staiga pradėjau gaminti maistą, Alvidas, anksčiau pats puikiai tai daręs, ėmė ir “aptingo”, gudruolis!”

Ji neslepia, kad po dukrytės gimimo pati labai pasikeitė ir prieštarauja minčiai, esą motinystė moters nekeičia: “Visas gyvenimas pasikeičia! Jaučiu, kad sustiprėjo atsakomybės jausmas, kantrybė. Dabar man gera ir ramu. Matome, kaip Lėja Kornelija kasdien tobulėja, o mes bręstame kartu su ja. Tačiau taip pat jaučiu, kad toli nuo savo charakterio nepabėgsiu: tarp keturių sienų užsisklęsti nežadu. Turime su Alvidu daugybę bendrų projektų, o dar ir antro vaikelio norime. Tik kaip visa tai suplanuoti vienu metu ir įgyvendinti – kol kas didelis galvosūkis”.