“Mums sunku suprasti Varšuvos kaltinimus, kad lenkų tautinė mažuma negerai traktuojama Lietuvoje”, – sako „Gazetai Wyborczai“ Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.

Jacek Pawlicki: pone Ministre Pirmininke, Varšuvoje tenka girdėti, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai blogi. Pasikeitimas nuomonėmis apie Lietuvos lenkų mažumą virto žodžių karu. Iš kur toks atšalimas?

A. Kubilius: Nepasakyčiau, kad santykiai yra blogi. Mums niekas nepakito – Lenkija ir toliau svarbi kaimynė. Bet Lenkijoje iš tikrųjų dabar kitaip kalbama apie Lietuvą.

Lenkijos diplomatijos vadovas Radosław Sikorski tvirtina, kad Lietuva nuvylė Lenkiją …

- Tai stebina. Gal prasideda kažkoks naujas etapas mūsų santykiuose, įstojus į ES ir NATO? Lenkija – didelė valstybė ir gal todėl keičia požiūrį į kaimynus? Mes stengiamės atlikti namų darbus, susijusius su lenkų tautine mažuma. Yra dar tam tikrų spręstinų klausimų, bet santykiuose su kaimynais reikia kantrybės.

Varšuva netenka kantrybės. Mūsų Užsienio reikalų ministerijos manymu, Lietuva nevykdo pažadų ir mažai daro, siekiant išvengti lenkų tautinės mažumos diskriminavimo. Problemų sąrašas ilgas: lenkiškų pavardžių rašyba, lenkiškoji gatvių rašyba lenkų gyvenamuose regionuose, lenkų švietimo problemos.

- Nesunku sudaryti skundų ir dejonių sąrašą. Mes galime nuogąstauti A. Baranausko gatvės Seinuose klausimu [lietuvių tautinė mažuma reikalauja, kad XIX a. vyskupo Antoni Baranowski, kurį lietuviai laiko lietuviu, gatvė būtų pavadinta Antano Baranausko gatve, arba dėl Berznyko paminklo [Vilniaus manymu Paneriuose nužudytų lenkų paminklas yra per arti lietuvių, kurie žuvo 1920 m. kovose su lenkais, kapų, tuo pačiu įžeidžia lietuvius]. Mums tai labai jautrūs klausimai. Mus stebina lenkų nuogąstavimai dėl lenkų tautinės mažumos švietimo Lietuvoje. Ko gi čia nuogąstauti?

Mums nepatinka valstybinių lietuviškų mokyklų steigimas lenkų gyvenamose teritorijose. Jos sudaro konkurenciją blogiau įrengtoms lenkų mokykloms.

- Lietuvoje yra 60 lenkų mokyklų. Be to, yra daugiau nei 30 lenkų ir lietuvių klasių kitose mokyklose, kurios irgi įgyvendina lenkų ugdymo programą. Tad yra apie 100 lenkiškų švietimo įstaigų.

Mūsų ambasadorius neseniai „Lietuvos žinių“ dienraščiui pasakė, kad lietuviškai dėstomų dalykų skaičiaus didinimo planai nepadeda integruotis Lietuvos lenkams.

- Mums sunku suprasti šiuos kaltinimus. Be daugelio lenkų mokyklų, čia veikia lenkų universitetas. Kalbant apie vadinamąsias etnines mokyklas Lenkijoje, apie 60 % užsiėmimų jose vyksta kita nei lenkų kalba, o 40 % – lenkiškai. Lietuvoje tokiose mokyklose šios proporcijos atrodo taip: 95 % (lenkų kalba) ir iki 5 % (lietuvių kalba).

Europos Parlamento narys Jarosław Kalinowski adresavo Europos Parlamento vadovui Jerzy Buzek laišką, kuriame daugiau nei keturiuose puslapiuose išvardijo Lietuvos lenkų diskriminavimo pavyzdžius.

- Žinau apie tą laišką, bet dėl lenkų švietimo nematau problemos. Mes galime taikyti lenkų mažumai Lenkijos sprendimą, tačiau ar būsite tuomet patenkinti? Yra kita problema: lenkų mokyklas baigęs jaunimas turi problemų su lietuvių kalba ir tai jam trukdo toliau mokytis.

Tikra problema yra, pavyzdžiui, nuosavybės grąžinimas lenkams Vilniaus regione. Atitinkamų įstaigų paprašiau, kad šią problemą sutvarkytų per dvejus metus.

Tai naujas lenkų nuosavybės grąžinimo klausimo sprendimo terminas?

- Mes irgi turime problemų su reprivatizacija. Lenkų dominuojamame Šalčininkų regione klausimas išspręstas 95 %. Vilniaus apylinkėse – 80 %. Turime problemų Kaune ir Vilniuje. Nesakau, kad išvengėme klaidų, tačiau stengiamės tai išspręsti.

Kada ir kaip bus išspręsta lenkų pavardžių rašymo dokumentuose problema – ryškiausias Vilniaus neįvykdytų pažadų pavyzdys?

- Mūsų vyriausybė buvo pirma, kuri po 15 metų diskusijų ir pažadų balandį pateikė šią problemą sprendžiančio įstatymo projektą. Tačiau šis projektas neturi daugumos paramos. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad visos pavardės turi būti rašomos lietuviškai. Dabar arba toliau bandysime priimti įstatymą Seime, arba pritaikyti Latvijos sprendimą.

Taigi, pirmame paso puslapyje pavardė būtų užrašyta lietuviškai, o antrame – lenkiškai?

- Ne tik. Problema susijusi ir su kitomis tautinėmis mažumomis, pavyzdžiui, rusais. Pavardė yra ne kalbos, o tapatybės klausimas. Tačiau kartais sunku išspręsti problemą, kurią lydi tiek emocijų. Suprantu lenkų jautrumą dėl „w“ raidės [lietuvių kalboje nėra „w“, todėl Kowalski užrašomas kaip Kovalski]. Apsiginkluokime kantrybe ir derėkimės toliau.

Dialogas dėl lenkiškų pavardžių ir gatvių pavadinimų trunka jau 15 metų …

- Aš dažnai lankausi lenkų gyvenamuose regionuose ir žinau, kas jiems rūpi. Iš tikrųjų, jie kalba ne tik apie mokyklas ir turto grąžinimą, bet ir apie geresnių kelių statybą. Štai tokios problemos.

Jūs pasakėte, kad Lenkijos politikai kaitiną atmosferą, ir kad visa tai tikriausiai susiję su situacija Lenkijoje. Ar nemanote, kad Lietuvos parlamento pasipriešinimas pavardžių rašymo klausimu yra situacijos Lietuvoje atspindys?

- Pastaruosius aštuonerius metus iki mūsų [konservatorių] valdė socialdemokratai ir faktiškai nieko nesiėmė spręsdami pavardžių klausimą, o aštrios Varšuvos reakcijos nebuvo. Kodėl netikėtai pavasarį pavardžių klausimas tapo svarbiausias?

O iš kur toks Lietuvos pasipriešinimas? Gal dėl istorijos ir tarpukario ginčo dėl Vilnijos?

- Istorija vaidina svarbų vaidmenį abiejose šalyse. Ir jūs, ir mes neatsikratėme praeities kompleksų, tačiau jie nėra svarbiausi santykiuose su Lenkija. Lenkija labai svarbi regione ir tai daug svarbiau nei lenkiškoji „w“ lietuviškuose pasuose.

Bet, norint gerai bendradarbiauti, reikia išspręsti senas problemas. Ministras Sikorski ryžtingas ir sako: pakanka pažadų.

- Mūsų santykiai žymiai svarbesni, nei kurio nors ministro ar net premjero nuomonė.

Ar bandėte kalbėti su ministru pirmininku Tusku, siekdami sumažinti įtampą?

- Mes susitikinėjome Briuselyje. Pernai aš pasiūliau premjerui Tuskui susitikti mums jautriose vietose – Suvalkų apylinkėse, o jums – Šalčininkų ir Vilniaus regione. Detalių suderinti nepavyko, bet kvietimas vis dar galioja.

Gal atėjo abiejų pusių simbolinio gesto metas?

- Esu atviras ne tik dėl gestų, bet ir dėl tikrų žingsnių. Kartais dialogui nepadeda didelės šalies spaudimas.

Didžioji Lenkija spaudžia mažąją Lietuvą ir tai nepatinka Vilniui?

- Mes tik skaitome Lenkijos pareiškimus, bet nedramatizuojame. Nereikia pasiduoti emocijoms.

Ar nemanote, kad visos šios problemos tiesiog kažkokio lietuvių komplekso Lenkijos atžvilgiu atspindys?

- Nežinau. Manau, kad Vilnijoje gyvenančių lenkų ir žydų kultūros ir istorijos palikimas yra Lietuvos lobis. Bet Vilniaus regiono gyventojai gyvena jau XXI amžiuje ir regiono plėtra nepaprastai svarbi. Pernelyg didelis dėmesys pavardėms ar gatvių pavadinimams tolina mus nuo svarbiausio tikslo: ekonominės ir socialinės plėtros.