"Veido" archyvas

Mokslo populiarinimo žurnalas “Scientific American” sudarė sąrašą išradimų, kurių atsisakius gyventi būtų saugiau, patogiau ir sveikiau.

Vasaros laikas

Vasaros laikas turi menką mokslinį pagrindimą: jo “išradėjas” Naujosios Zelandijos gamtininkas George’as Vernonas Hudsonas XIX amžiaus pabaigoje išspausdino du straipsnius, įrodinėdamas sezoniško laikrodžio persukimo naudą, norint išnaudoti ilgas vasaros dienas. Pirminis šios idėjos tikslas visuomet buvo taupyti energijos sąnaudas, nes vakarais ilgiau būna šviesu ir sumažėja apšvietimo poreikis. Vokietijoje vasaros laikas pirmą kartą įvestas per Pirmąjį pasaulinį karą, kaip priemonė taupyti anglis. Iki 1918 m. Europa, Rusija ir JAV taip pat pasekė šiuo pavyzdžiu.

Prie įprasto režimo laikrodžiai grįžo taikos metu, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą vasaros laikas vėl buvo laikinai įvestas. 1966 m. JAV Kongresas išleido Vienodo laiko aktą, kuriuo pirmą kartą vasaros laikas įvestas ne karo metu.

Tiesa, kiekviena valstija galėjo apsispręsti dėl šio laiko įvedimo. Nuo tada prie vasaros laiko pasaulyje vis būdavo grįžtama pritrūkus energijos, pavyzdžiui, 1970-aisiais, kai OPEC valstybės įvedė naftos embargą Izraelį palaikančios šalims.

“Scientific American” vertinimu, iš tiesų ši strategija vargu ar padeda sutaupyti elektros energijos. Štai žurnalas “Journal of Economics and Statistics” paskelbė informaciją apie Indianoje atliktą tyrimą, iš kurio sužinome, kad iki 2006 m., kai visoje valstijoje įsigaliojo vasaros laikas, vieni regionai buvo jį įsivedę, o kiti ne. Iš tyrimo paaiškėjo, kad regionai, kurie buvo įsivedę vasaros laiką, suvartojo daugiau elektros negu tie, kurie to nedarė. Autoriai daro prielaidą, jog taip nutiko dėl to, kad pailgėjus dienai žmonės daugiau naudojosi oro kondicioneriais.

Kiti tyrimai atskleidė, kad perėjimas prie vasaros laiko gali sukelti daugiau avarijų (vasaros laikas sugriauna paros ritmą, o tai lemia miego sutrikimus), depresijų (2008 m. atliktas tyrimas parodė, kad vyrai labiau linkę žudytis pirmomis vasaros laiko savaitėmis) ir net gali padidinti riziką patirti širdies smūgį (švedų tyrimas rodo, jog tokių įvykių padaugėja nuo 5 iki 10 proc. pirmomis savaitėmis, kai laikrodis persukamas į priekį). “Scientific American” apibendrina, kad tai gana didelė kaina, kurią tenka mokėti, turint omenyje, kad viskas, ko norėjo šią idėją iškėlęs G.V.Hudsonas, – gauti keletą papildomų dienos šviesos valandų vabalams rinkti.

Teflonas

Maistas prie teflono gal ir nelimpa, bet teflonas tikrai prilimpa prie mūsų. Gamyklos, kurios gamina neprisvylančias keptuves, teršia ežerus, upes, nuodija gyvūniją ir augaliją, išleisdamos perfluoroktano rūgštį – šalutinį cheminį produktą. Aplinkoje nesuyrantis chemikalas jau rado kelią į daugiau negu 95 proc. amerikiečių kūnus ir, pasak JAV aplinkos apsaugos agentūros, gali būti kancerogeniškas. Kiti tyrimai rodo, kad jis gali būti susijęs su nevaisingumu, imuninėmis problemomis ir vaisiaus augimo sutrikimais.

Taisyklingai virtuvėje naudojamas teflonas yra saugus, bet jeigu tuščią keptuvę palaikytumėte kelias minutes ant viryklės, įkaitintos iki 260 laipsnių Celsijaus, pasklistų nuodingi dūmai. JAV bendrovei “DuPont”, gaminančiai tefloninę dangą, ši medžiaga taip pat sukėlė galvos skausmą. 2005 m. bendrovė buvo nubausta 16,5 mln. dolerių bauda (tai didžiausia civilinė administracinė bauda  JAV aplinkos apsaugos agentūros istorijoje) už tai, jog slėpė tyrimo rezultatus, rodančius, kad perfluoroktano rūgštimi buvo užterštas geriamasis vanduo netoli “DuPont” gamyklos Vakarų Virdžinijoje ir kad rūgštis sugeba pereiti per motinos placentą vaisiui. “DuPont” tvirtina, kad chemikalas saugus. Vis dėlto bendrovė žadėjo pašalinti šį chemikalą iš teflono gamybos proceso iki 2015 m. ir pakeisti jį alternatyviomis medžiagomis, suyrančiomis greičiau.

Sąvartynai

Kasmet amerikiečiai pagamina 250 mln. tonų šiukšlių, iš kurių tik 83 mln. tonų, apie trečdalį, perdirbamos arba kompostuojamos. Kitos keliauja į sąvartynus, kurie yra milžiniški fabrikai, paverčiantys šiukšles nuodingomis medžiagomis ir šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis. Vanduo, besisunkiantis pro šiukšles, surenka chemines medžiagas, sunkiuosius metalus ir dažnai šiuos nuodus perneša į požeminius vandenis. O anaerobinės bakterijos paverčia organines medžiagas metanu – šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, stipresnėmis už anglies dioksidą. Tai paaiškėjus daugybė privačių ir valstybinių organizacijų pradėjo stengtis beveik iki nulio sumažinti į sąvartynus siunčiamų šiukšlių kiekį.

Pavyzdžiui, “Unilever’s Lipton Tea” gamykla į sąvartynus dabar siunčia 92 proc. mažiau šiukšlių, negu tai darė 2007 m. Pati gamykla dabar perdirba 70 proc. savo šiukšlių, o 22 proc. kompostuoja. Daug kitų kompanijų, tarkime, “Apple”, “Epson”, “Hewlett-Packard”, “Xerox” ir “Walmart”, taip pat planuoja smarkiai sumažinti savo šiukšlių šaltinius ar iš viso juos eliminuoti.

Daugybė miestų taip pat siekia iki nulio sumažinti šiukšlių kiekį. San Franciskas įvedė “mokėk, kiek išmeti” programą, pagal kurią gyventojai apmokestinami atsižvelgiant į šiukšlių kiekį, kurį išmeta namų ūkis. Tai taip pat vienas pirmųjų JAV miestų, šalia perdirbimo įgyvendinęs dar ir kompostavimo programą. Šios priemonės jau leido San Franciskui 72 proc. sumažinti šiukšlių srautą į sąvartynus ir šioje srityje pasiekti 1980 m. rodiklius.

Deja, Lietuva šiuo požiūriu tikra atsilikėlė – į sąvartynus iškeliauja net 96 proc. mūsų šiukšlių, o perdirbama tik 2 proc.

Mazutas

Krovininiai laivai degina vieną bjauriausių dalykų Žemėje – mazutą. Nešvariausios rūšies mazutas, kurį degina laivai, kai išplaukia į atvirą jūrą, turi 4,5 proc. sieros. Siera – taršus elementas, iš jos susidaro sieros dioksidas, sukeliantis rūgščius lietus ir kvėpavimo takų ligas. Tuo tarpu JAV parduodamas dyzelinas turi tik 0,0015 proc. sieros. Pasirodo, mazutas kaltas apytiksliai dėl 90 tūkst. priešlaikinių žmonių mirčių per metus. Šią liepą Tarptautinė jūreivystės organizacija pradėjo griežtinti šių degalų kontrolę, o anksčiau tai buvo mažiausiai pasaulyje reguliuojamas skystasis kuras. Per pirmą etapą arti kranto naudojamame mazute sieros kiekis nuo 1,5 proc. bus sumažintas iki 1 proc.

Iki 2020 m. organizacija reikalaus, kad visas mazutas turėtų mažiau negu 0,5 proc. sieros, – šis pokytis turėtų perpus sumažinti mirštamumą. Sieros kiekio reguliavimas yra pradžia, bet tai nesusidoroja su didesne ir potencialiai svarbesne problema, kurią kelia mazutas: jam sudegus susidarantys teršalai prisideda prie pasaulinio klimato atšilimo.

Jei tarptautinis laivynas būtų šalis, tai būtų šeštasis didžiausias pasaulyje šiltnamio efektą sukeliančių dujų generatorius – jis rikiuotųsi iškart po Japonijos ir prieš Vokietiją.

Bisfenolis A

Apskaičiuota, kad 95 proc. amerikiečių kūne esama bisfenolio A (BPA) pėdsakų. Šis chemikalas plačiai naudojamas plastikinėms talpykloms ir dantų hermetikams gaminti. Tyrimai su gyvūnais leidžia manyti, kad BPA, kuris panašus į lytinį hormoną estrogeną, gali pakenkti vaikų, su juo susiduriančių tiesiogiai ar gimdoje, smegenų, kiaušidžių ir spermos vystymuisi bei padidinti vėžinių ligų ar nutukimo riziką. “Ir nors tyrimų su gyvūnais rezultatai ne visuomet tinka žmonėms, būtų kvaila ignoruoti šiuos signalus”, – perspėja “Mount Sinai” vaikų aplinkos sveikatos centro Niujorke direktorius Philipas Landriganas.

Tačiau jie ilgai buvo ignoruojami. 2003 m. Nacionalinei toksikologijos programai buvo pavesta įvertinti BPA saugumą, tad ji pasamdė įmonę “Sciences International”. Ši tvirtino, kad chemikalas saugus. Vėliau paaiškėjo, kad tarp “Sciences International” įmonės klientų buvo ir BPA gamintojai, o tai sukėlė abejonių dėl rezultatų nešališkumo. 2008 m. JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) dar kartą patvirtino kad BPA saugus, bet vėliau pripažino, esą daugiausia buvo remiamasi dviem tyrimais, kuriuos finansavo Amerikos plastiko taryba.

Šių metų sausį FDA galiausiai pripažino, kad yra tam tikrų įtarimų dėl galimo BPA poveikio vaisiaus ir vaikų sveikatai.

Vairuotojai

Per pastaruosius 25 metus atlikta daugybė tyrimų, įrodančių, kad žmogiškieji veiksniai, tokie kaip išsiblaškymas, apsvaigimas ar paprasčiausiai priimtas neteisingas sprendimas yra pirminė avarijų ir mirčių keliuose priežastis.

Vadinasi, kuo greičiau pašalinsime klystančius, nenuosekliai ar idiotiškai besielgiančius žmones iš vairuotojo krėslo, tuo keliai bus saugesni.

Ben Guriono universiteto Žmogiškųjų veiksnių saugumo laboratorijos vadovas Davidas Shinaras pastebi, kad nors žmonės vairuotojai tikriausiai niekada nebus visiškai pakeisti, gali pasikeisti jų vaidmuo. “Nuo situacijos, kai vairuotojas kontroliuoja sistemą, mes judame link to, kad vairuotojas būtų sistemos stebėtojas, – kaip turint autopilotą lėktuve. Net jei sistema veikia, pilotas neina į pirmos klasės saloną nusnūsti. Galime tikėtis automobilių, kuriems reikia mažiau tiesioginės vairuotojo kontrolės, tačiau vairuotojas įsikiš nutikus netikėtam įvykiui”, – aiškina mokslininkas.

Jau dabar sukurtas sistemas, tokias kaip automobilį nuo slydimo apsauganti elektroninė stabilumo kontrolė, galima derinti su naujesnėmis technologijomis, pavyzdžiui, neleidžiančiomis automobiliui išklysti iš kelio juostos.

Pagal “Scientific American” parengė Jurgita Laurinėnaitė