Kariuomenės dienos išvakarėse krašto apsaugos ministrė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vicepirmininkė Rasa Juknevičienė pareiškė, kad nedidindami savo šalies gynybos finansavimo galime nebepajėgti atlikti NATO valstybės funkcijų. Ar toks pareiškimas nėra perdėtas, ar tikrai tam nepakanka 900 mln. Lt? Nuo šio klausimo pradėjome pokalbį su ministre R.Juknevičiene.

R.J.: Skaičiai ir reali padėtis kalba patys. Pagal gynybos finansavimą Latvija, Lenkija ir Estija jau dabar gali sau leisti daugiau. Taigi perspėjimai, kad nesugebėsime užtikrinti NATO šalies funkcijų – pagrįsti. Priminsiu, kad ir Lietuva stodama į NATO prisižadėjo, jog bus pavyzdinga narė. Tačiau kai įstojome, visos pastangos ir pažadai kažkodėl išblėso.

Atitinkamas NATO straipsnis sako, kad kiekviena valstybė yra atsakinga už savo teritorijos gynybą kartu su Aljanso partneriais. Įstojus į NATO žmonės buvo užliūliuoti tikrovės neatitinkančiais įspūdžiais, kad esame saugūs ir nieko neturime daryti, tik misijose reikia dalyvauti, o savo pačių gynybai dėmesio skirti nereikia. Iš tiesų NATO yra visai kitokiu principu veikianti organizacija, kurios stiprumas priklauso nuo jos narių stiprumo.

“Veidas”: Tad esame nevisaverčiai NATO partneriai ir nesugebame efektyviai gintis ar padėti?

R.J.: Kol nėra kokio nors konflikto, to negaliu tvirtinti. Tačiau priekaištų iš NATO pusės mums išsakoma nuolat. Per mažas kariuomenės finansavimas visada nurodomas kaip svarbiausias trūkumas. Tačiau NATO – džentelmenų klubas.

Sankcijų dėl to nėra, nes tai solidarumą demonstruojančios valstybės, kurios ir be bausmių turi suvokti, kad gynyba – rimtas reikalas. NATO labai rimtai atsižvelgia į reikalavimus dalyvauti jos misijose, ir tą funkciją kol kas mes atlikome gerai. Tai Aljansas priima kaip tam tikrą kompensaciją. Kol kas, kol nieko neįvyko. Bet juk ne kitos NATO valstybės turi rūpintis mūsų teritorijos saugumu. Čia mūsų atsakomybė. Jei mes ir to nedarytume, netektume, manau, NATO narių solidarumo, koks jis yra dabar.

“Veidas”: Pigesnių būdų užsitikrinti saugumą, nei narystė NATO, nėra. Tačiau ar Lietuva, Jūsų nuomone, savanoriškai neprisiėmė per daug įsipareigojimų? Tarkime, pasišovėme atkurti visą Afganistano Goro provinciją?

R.J.: Nesutinku, kad mūsų karių buvimas Afganistane yra narystės Aljanse kaina. Jei norime, kad mus gintų, kai ištiks bėda, turime dalyvauti ir gindami kitus. Aš įsitikinusi, kad mes Afganistane dalyvaujame gindami ir savo saugumą, savo civilizacijos vertybes. O dėl Goro provincijos atkūrimo darbų šiandien jau visi gudrūs kritikuoti, kad anksčiau reikėjo daryti vienaip ar kitaip. Žinoma, klaidų padaryta. Didžiausia problema – ne mūsų karių dalyvavimas: jis yra toks, koks yra, galiausiai ir patirties įgyjame ten dalyvaudami. Problema ta, kad neturime lėšų padėti tai Goro provincijai.

“Veidas”: Kaip sumažintas biudžetas atsiliepė Lietuvos kariuomenei šiemet ir kas gali įvykti kitąmet?

R.J.: Na, uniformos dar nėra lopomos. Žmonės kariuomenėje supranta padėtį ir sako: ministre, buvo ir blogiau, buvo laikas, kai algų nemokėjo, bet krašto apsauga dėl stiprios savo motyvacijos išliko. Beje, jei jau kalbame apie aprangą, tai anksčiau šioje srityje būta ir visai nepagrįsto išlaidavimo, net naujos uniformos būdavo nurašomos. Bet dabar uniformų jau tikrai trūksta.

“Veidas”: Tačiau piliečiai, regis, nesuvokia, kad krašto apsaugos finansavimą padidinti būtina. Mūsų žurnalo užsakymu atlikta apklausa rodo, kad 93 proc. gyventojų KAM finansavimo didinimui nepritartų.

R.J.: Galiu pasakyti tik tiek: per pastaruosius metus žmonėms buvo kalama į galvą, kad kariuomenė gyvena geriausiai. Neva jai yra skiriami kažkokie mistiniai 2 proc. BVP. Be to, paraduose žmonės mato gražiai apsirengusius mūsų garbės sargybos kuopos narius, per šventes – dalijamą kareivišką košę. Jie nemato apdriskusių kariškių, todėl mano, kad finansavimo pakanka. Bet tai tik paviršius, žmonės nežino giluminių problemų.

“Veidas”: Viena jų – neproporcingai padalytas KAM biudžetas: daugiau nei 60 proc. jo išleidžiama personalui išlaikyti, struktūrai administruoti, o ginklams ir karinei įrangai – vos 1,2 proc. Kitose NATO šalyse proporcijos visiškai kitokios.

R.J.: Tai didžiausias galvos skausmas, kurį paveldėjau iš pirmtako ministro Juozo Oleko. Kitų metų biudžeto projekte numatyta, kad išlaidų dalis personalui išlaikyti mažės.

Bet kokiu atveju mūsų biudžetas tokiai kariuomenei, kokią dabar turime, išlaikyti yra per mažas. Priminsiu, kad jos ribinius dydžius nustato Seimas, – o tai yra iki 8 tūkst. profesionalių karių ir 4,5 tūkst. savanorių.

Jei įvertinsime, kokių uždavinių turime, taip pat geopolitinę erdvę, manau, kad mūsų kariuomenė per maža. Mūsų regione – netgi viena mažiausių, jei ne pati mažiausia, jei skaičiuotume karių skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų. Dar labiau jos mažinti neįmanoma.

Todėl iki šiol ir taupėme ne žmonių, o technikos ir priemonių įsigijimo bei kovinio rengimo sąskaita. Taip ir atsirado minėta disproporcija. Taigi yra tik du keliai: arba mažiname kariuomenę, ko aš tikrai nedarysiu, nes manau, kad ji ir taip per maža, arba didiname asignavimus.

“Veidas”: Kaip ketinama plėsti ir gausinti kariuomenės gretas ir tai suderinti su mažu finansavimu?

R.J.: Iki šiol Lietuva, tiksliau, buvusi KAM vadovybė, nepadarė nieko, kad Lietuva turėtų mobilizacinį rezervą. Jis buvo tik teorinis. Taikos sąlygomis didelės kariuomenės mums nereikia, galime išsiversti su tuo, ką turime, tačiau karo, grėsmės sąlygomis mūsų gynybos sistema turi sugebėti išsiplėsti. Iš tiesų mes turėtume būti numatę struktūras, kurios karo sąlygomis galėtų “prisipildyti” naujų žmonių: mobilizuoti parengtų žmonių. Dabar tai – tik popieriuje.

Tie šauktiniai, kurie jau tarnavo kariuomenėje, tam darbui yra parengti, tačiau nė vienas iš jų nebuvo pakviestas ir supažindintas, kur grėsmės sąlygomis jis turėtų būti, kur jam prisistatyti, į kokį būrį, kokį skyrių, kokią funkciją atlikti. Mes neturime organizuoto rezervo. O reikės turėti, ir tai ilgas darbas. Kitąmet, manau, pradėsime jį organizuoti. Viskas priklausys nuo pinigų: kviesti žmones, atnaujinti jų žinias, su jais dirbti, maitinti ir aprengti, atnaujinti šaudymo įgūdžius – kainuoja.

“Veidas”: Tačiau nuo 1998 m. civilių mūsų kariuomenėje padaugėjo beveik 1,5 tūkst. ir dabar jų yra jau 2160. Kas lėmė tokį jų gausėjimą ir ar čia nėra rezervo taupyti?

R.J.: Kuriantis Lietuvos krašto apsaugos sistemai, didžioji dalis etatų buvo kariniai. taip pat ir pačioje ministerijoje. Tokią padėtį reikėjo keisti, todėl laikui bėgant pareigybės buvo “išgrynintos”. Procesas tebevyksta iki šiol, pavyzdžiui, šį rudenį Sausumos pajėgų orkestro karinės pareigybės buvo pakeistos į civilines. O civilių skaičius kariuomenėje per dešimtmetį didėjo ne tiek daug – 253 žmonėmis.

“Veidas”: Jūsų vadovaujama ministerija Seimui pateikė naują Karo prievolės įstatymo projektą, kuriuo numatoma kasmet rengti 50–90 dienų trukmės bazinius karinius mokymus. Dalyvavimas juose būtų savanoriškas. Kiek kitais metais planuojama apmokyti žmonių?

R.J.: Jau esu sakiusi, kad atsisakyti šauktinių kariuomenės buvo didžiulė klaida: žmonės neberengiami ginti savo krašto. O kariuomenei visada reikės jauno raumens, jėgos. Todėl ir kritikavau, ir dabar dar labiau kritikuoju šitą sprendimą. Lietuvai reikalingas mobilizacinis rezervas: kad kiek galima daugiau žmonių Lietuvoje žinotų apie karybą, gynybos principus, įsivaizduotų, kaip elgtis stichinių nelaimių, katastrofų metu. Kitąmet planuojame apmokyti apie 600 žmonių, bet galutinį žodį tars Seimas.

“Veidas”: Ir kas bus daroma, jei tų savanorių pakankamai neatsiras?

R.J.: Turėtų padėti skatinimas. Pavyzdžiui, papildomi balai stojant į aukštąsias mokyklas, suteikti privalumai valstybės tarnyboje, papildomas finansavimas mokantis ir pan. Jeigu neatsiras pakankamai norinčiųjų, o situacija bus tokia, kad parengtų žmonių mums reikės daugiau, darysime kaip Danijoje – bus traukiami burtai: iš karo prievolininkų sąrašo atrinksime tuos žmonės, kurie tuo metu bus pašaukti. Ir pašauksime tiek, kiek mums trūks arba reikės.

“Veidas”: Šiemet atliktos sociologinės apklausos rodo, kad tautiečių, ginklu pasiryžusių ginti tėvynę, mažėja: tokių – tik trečdalis apklaustųjų.

R.J.: 1991-ųjų sausio 13-ąją važiuodama iš Fabijoniškių savo akimis mačiau, kiek žmonių važiavo iš miesto. Tuomet, kai stovėjome Baltijos kelyje, gyvenau Pasvalyje ir taip pat mačiau, kad du trečdaliai šalies gyventojų Baltijos kelią ignoravo. O jei kalbame apie dabartį, tai aš džiaugiuosi, kad tas trečdalis pasiryžę eiti ginti krašto. Jei šaliai būtų bėda, manau, ir daugiau atsirastų. Priminsiu, kad Sausio 13-osios išvakarėse žmonės labai greitai pakeitė požiūrį ir atėjo ginti savo institucijų.

“Veidas”: Jūsų nuomonė mums įdomi, kai kalbama ne tik apie kariuomenę, bet ir apie pasikeitusią Lietuvos užsienio politiką. Tarkime, ką manote apie pasikeitusį mūsų šalies bendravimą su Rusija? Kokios iš to naudos galime tikėtis?

R.J.: Keičiasi ne tik mūsų, bet ir Rusijos retorika. O mes tenorime vieno: kad aplink mus būtų draugiškai nusiteikusios valstybės. To ir tikimės iš Rusijos.

“Veidas”: Ar tai realu?

R.J.: Šiandien mums bendradarbiaujant su Rusija yra visko. Taip, ji nėra tokia, kokia buvo prieš 20 metų. Laikausi nuomonės, jog rusų tauta yra pajėgi kurti demokratiją, ir nesutinku su tais, kurie sako, kad tai specifinė valstybė, kad ji iš principo negali būti demokratinė. Netikiu tuo.

“Veidas”: O kaip įvertintumėte santykius su JAV, kurios įvardijamos kaip strateginis partneris?

R.J.: Geresnių nei dabar nelabai kas ir pamena. Santykiai su JAV puikūs. Taip manome ne tik mes – taip kalba ir JAV pareigūnai.

“Veidas”: Nepaisant to, kad prezidentė užsiminė Lietuvą buvus JAV politikos įkaite?

R.J.: Nežinau. Kai kalbama apie bendradarbiavimą karinėje srityje, jaučiu didelį pakilimą.

“Veidas”: Prieš rinkimus Jūs buvote viena tų, kurie deklaravo būsiant labai didelį teisėsaugos “apsivalymą”, visų pirma Valstybės saugumo departamento. Ar jis jau įvyko?

R.J.: Ne iki galo, bet jau prasidėjo. Tam tikros grupuotės, tai, ką vadiname valstybininkais, VSD nebegali naudotis kaip anksčiau. Tačiau šitą polinkį turi ne vien valstybininkai.

“Veidas”: Tad kai kurios grupuotės VSD vis dar naudojasi?

R.J.: Matau, kad to yra daug mažiau. Bet stebėdama žiniasklaidą taip pat matau, kad kai kuri medžiaga gali būti atėjusi tik iš specialiųjų tarnybų.

“Veidas”: Buvęs jūsų koalicijos partneris Aleksandras Sacharukas neseniai Seime pareiškė, kad esate blogesnė už patį Henriką Daktarą, o Lietuvą valdote per specialiąsias tarnybas. Kaip ketinate reaguoti į tokius pareiškimus?

R.J.: Manau, kad kreipsiuosi į teismą. Jau kreipiausi į savo advokatę ir atidaviau jai visą medžiagą. Ji studijuoja, kokių yra galimybių tą padaryti.