"Veido" archyvas

Didžiuoju Vytautas vadinamas neatsitiktinai: juk jis modernizavo valstybės valdymą, ją konsolidavo, spartino kultūros raidą, tvirtino gynybinę sistemą

Šiemet sukanka 580 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties. Ši asmenybė ir šiandien tebekursto istorikų bei archeologų aistras.

Iki šiol vis dar nėra žinoma, kur tiksliai palaidotas žymiausias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir koks jo palaikų likimas.

Rasti Vytauto palaikai?

Minint Vytauto Didžiojo mirties jubiliejų, vienas žinomiausių Lietuvos archeologų habilituotas mokslų daktaras Vytautas Urbanavičius po bene ketvirtį amžiaus trukusių savo tyrinėjimų užsiminė greičiausiai jau radęs Vytauto Didžiojo palaikus. “Aš nežinau, ar bus lūžis, nes dar nėra kai kurių duomenų. Tačiau manau, kad Vytauto Didžiojo palaikus turime”, – “Veidą” patikino archeologas, tačiau detalių atskleisti kol kas nepanoro, nes šia tema rengia straipsnį, kuris pasirodys artėjantį sausį.

Vilniaus Žemutinės pilies tyrėjas, Valdovų rūmų atkūrimo mokslinis vadovas dr. Napaleonas Kitkauskas mano, kad V.Urbanavičiaus keliama hipotezė nėra neįtikima. Jo žiniomis, archeologas daro prielaidą, kad vienoje iš Vilniaus arkikatedros kriptų, lenkų padarytoje dar prieš karą, o aptiktoje prieš 30 metų, ir galėtų būti Vytauto palaikai. “Tai nėra naujai aptikta nava. Ten yra žmogaus griaučių, bet ne visi. V.Urbanavičius teigia, kad tai ir yra Vytauto palaikai”, – sako N.Kitkauskas.

Jo duomenimis, aptikta nava nėra sena, o joje rasti kaulai – išties seni. Tik klausimas, kaip jie ten pateko. “Juk tuo laiku Vilnius priklausė Lenkijai, ir jei būtų buvę paskelbta, kad rasti Vytauto Didžiojo palaikai, tai būtų sukėlę nereikalingą lietuvių patriotizmo bangą. Tada juk Lietuvoje skambėjo šūkiai “Mes be Vilniaus nenurimsim”, taigi jei Vytauto palaikai ir buvo rasti, ši žinia sąmoningai nuslėpta. Tie palaikai galėjo būti tiesiog perkelti į kitą kriptą”, – svarsto N.Kitkauskas.

Tačiau vis tiek lieka nemažai klausimų. Tarkime, kyla klausimas, kaip atradę tik kaulus mokslininkai galėtų nustatyti, ar tai Vytauto palaikai. Vienintelis kelias, pasak specialistų, bandyti nustatyti DNR. Jį galima būtų lyginti su Vytauto dukters Sofijos, kuri palaidota Maskvoje, o tai – nelengva ir brangiai kainuojanti užduotis.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vietos klausimas – mįslė, kurią bandoma įminti jau ne vieną šimtmetį. Nors valdovo palaikai amžinojo poilsio iš pradžių atgulė Arkikatedroje, prie Šv. arkangelo Mykolo altoriaus, buvusio greičiausiai šiaurinės navos rytiniame gale arba netoliese, presbiterijoje, tačiau po 1530 m. jie galėjo būti pernešti į vadinamosios Senosios valdovų koplyčios, statytos Kazimiero Jogailaičio, kriptą, o 1573 m. vėl perkelti.

Teigiama, jog esama prielaidų, kad Vytautas galėjo būti palaidotas ir Katedros viduryje, ties presbiterijos ir didžiosios navos riba, kur yra buvęs lektoriumas ir Vytauto funduotas Šv. Kryžiaus altorius, dažnai vadintas tiesiog Vytauto vardu.
Tačiau istorikai pabrėžia, kad jau nuo XVII a. vidurio nebėra patikimų žinių apie Vytauto palaidojimo vietą, nors vienas nelabai patikimas XVIII a. šaltinis mini, kad 1734 m. per Vilnių žygiuojanti Rusijos kariuomenė įsiveržė į Katedrą ir sudaužė Vytauto epitafiją, o iš auksinės dėžutės išmetė valdovo širdį. Bet kuriuo atveju didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vieta vis dar tebėra didelė paslaptis. Tiesa, galbūt tik iki sausio.

Tariami Vytauto diržai ir žiedai

Vytauto kapas – ne vienintelis diskutuotinas dalykas, dėl kurio laužomos ietys. Kalbos netyla ir dėl neva Vytautui priklausiusio auksinio žiedo, rasto taip pat Katedroje, arba Baltarusijoje aptikto paauksuoto diržo, kuris esą irgi galėjo priklausyti kunigaikščiui.

XV a. datuojamas aukso žiedas su baltu emaliu Vilniaus katedros rūsiuose rastas dar prieš 30 metų. Istorikas Edvardas Gudavičius jį priskiria Lenkijoje žinomam šv. Stanislovo žiedų tipui ir mano, kad jis turėjęs priklausyti Vilniaus vyskupui, o archeologas Eugenijus Svetikas mano, kad šis žiedas, rastas vėlgi spėjamoje Vytauto kriptoje, galėjęs priklausyti Vytautui ar jo žmonai (esą šaltiniai 1393 m. mini Vytauto žmonai Jogailos dovanotus žiedus su emaliu).

Tačiau E.Svetiko hipotezei didžioji dalis mokslininkų bendruomenės, regis, nėra linkusi pritarti – per daug prielaidų.
Apie Baltarusijoje rastą Vytauto laikų sidabrinį diržą su paauksuotomis plokštelėmis prabilta prieš penkerius metus, tačiau Lietuvos istorikų jis nelabai tesudomino. Akivaizdu, kad su kunigaikščiu jis nieko bendro turėti negalėjo – nėra jokių tai liudijančių įrodymų. “Tiesioginio ryšio su Vytautu šiuo atveju pagrįsti neįmanoma, nors panašių diržų Vytautas neabejotinai turėjo”, – mano istorikas Tomas Baranauskas. Buvo kilusi ir diskusija, kodėl šio diržo iš baltarusių nenusipirkti.

Štai istorikas, Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas nė kiek nesistebi, kad mitų apie Vytautą – visa galybė. “Tiesiog toks laikas. Dar nerastas jo kapas ir dėl jo jau laužomos ietys. Yra įvairiausių versijų, sąmokslo teorijų, mitų”, – dėsto V.Dolinskas.

Teiginių apie rastą ir esą Vytautui galimai priklausiusį diržą ar žiedą V.Dolinskas nėra linkęs sureikšminti ir siūlo remtis tik faktais: “Tai tiesiog nesusipratimai. Kai žmonės ko nors labai nori, kartais rimti argumentai nebegalioja. Istorikai supranta: susieti kokį nors daiktą su Vytautu būtų įmanoma tik tuo atveju, jei rastume jo kapą, o jame, tarkime, Vytauto diržą. Tada galėtume tvirtai pasakyti, kad tas yra jo”.

Karūnos niekada nerasime

Ambicingas, neturėjęs tautinių siekių, tarnavęs Vokiečių ordinui, ardęs uniją. Tokių Vytauto vertinimų apstu ir šiuolaikinėje istoriografijoje, taip pat ir publicistikoje. Nors nieko panašaus, kaip teigia istorikai profesionalai, nebuvo.

Štai vienas žinomiausių Vytauto epochos tyrinėtojų, šiais metais monografiją “Vytautas Didysis” išleidęs profesorius Mečislovas Jučas vardija didžiausius Vytauto nuopelnus: jis įvedė Lietuvą į Europos valstybių gretas; padėjo pamatus katalikiškajai Lietuvai; pelnė europinį pripažinimą; paspartino etninį baltarusių ir ukrainiečių tautų susidarymą, kuris išlieka svarbus ir šiandien; unijoje su Lenkija jis tvirtino Lietuvos valstybės statusą, o stiprindamas bajorų ir jų elito luomą nuolat siekė dvigubos valstybės unijoje; taip pat užbaigė karą su kryžiuočiais ir visiems laikams atgavo Žemaitiją, o tai sudarė vieną trečdalį lietuvių tautos. Tiesa, iki galo nėra aišku, ar Vytautas siekė lygybės su Lenkija unijos ribose ar norėjo ją visiškai nutraukti.

Daugelyje šaltinių nuolat kartojama, kad Vytauto karūną esą pagrobę lenkai. Teorija tokia tvirta, kad iš kai kurių mūsų sąmonės nedingsta iki šiol. Apie tai, kaip nurodo istorikas dr. Rimvydas Petrauskas, prabilta dar XVI a. – esą lenkai Krokuvoje laiko pasigrobtą karūną. Istorikas teigia, kad pasakojimas apie Vytauto karūną pirmąkart randamas Plačiajame metraščių sąvade, kuriame rašoma, kad lenkai atėmė iš lietuvių pasiuntinių karaliaus vainiką, perkirto pusiau ir prilydė prie Krokuvos vyskupo karūnos. “Toji teorija apie vainiko pagrobimą tapo tokia tvirta, kad ją kartojo ir profesionalūs istorikai”, – nurodo R.Petrauskas ir konstatuoja, kad tai vis dėlto prieštarauja turimiems istorinių šaltinių duomenims.

Apie Vytauto karūnos likimą nežinotume nieko, jei ne Niurnbergo miesto šaltiniai: sąskaitų knygos, įkeitimo dokumentai, kurie su politika mažai tesusiję. Kaip teigia R.Petrauskas, šie šaltiniai labai aiškiai liudija, kad karūna neišliko. Ji buvo sugrąžinta imperatoriui Zigmantui ir vėliau įkeista vienam Niurnbergo pirkliui, po to ji ir vėl buvo įkeičiama. 1434 m. informacija apie karūną nutrūko. Tad, R.Petrausko teigimu, galima manyti, kad karūna buvo tiesiog perlydyta – sugrįžo į auksakalių rankas. “Nuo to laiko aptariama karūna pradėjo savo naują gyvenimą – istorikų ir istorija besidominčiųjų vaizduotėje”, – konstatuoja jis.

Apie Vytautą – amžininkų akimis

• Popiežius Martynas V Vytautą vadino tikėjimo ugdytoju, rašė, kad šis sukėlė perversmą Lietuvos dvasiniame gyvenime.

• Romos imperatorius Zigmantas 1430 m. liepos 7 d., siųsdamas Vytautui karaliaus karūną, pabrėžė: “Vytautas tartum Viešpaties apaštalas lietuvių ir žemaičių tautas atvedė į tikėjimą”.

• Smolensko metropolijos raštininkas Timofejus sukūrė “Pagyrimą Vytautui”, lygino jį su neišsenkančia ir visus pagirdančia upe, o jo išmintį – su jūra.

• Vytautui mirus šv. Jonas Kantietis vadino Vytautą teisinguoju, dosniuoju, taikinguoju ir didžiadvasiu vadu, garbinamu visose pasaulio šalyse.

• O lenkas Janas Dlugošas, praėjus 30 metų po Vytauto mirties, nurodė, kad joks to meto kunigaikštis negalėjo prilygti Vytauto didžiadvasiškumui, aštriam protui. Kad jis saviesiems buvo griežtas: niekam nepavykdavo nuslėpti nusikaltimų ir likti nenubaustam, o svečiams jis buvęs malonus ir draugiškas. Vietininkus ir vasalų turėtojus, kurie turtėjo iš prievartos, Vytautas šalindavo iš dvarų ir tarnybų. Beje, J.Dlugošas pateikė ir Vytauto išvaizdos aprašymą: jis buvęs žemo ūgio ir liesas, o dešinė ranka buvusi ilgesnė už kairę.

Šaltinis: Mečislovas Jučas. Vytautas Didysis. Čikaga, 2010