"Veido" archyvas

Mūsų senoliai vaistų sau prisižoliaudavo per vasarą. Mes taip pat norėtume pasekti jų pavyzdžiu, tačiau ne taip gerai tas žoleles pažįstame, nežinome, ir kur daugelis jų auga… Tačiau visiškai atmesti progresą – neprotinga. Juk daugelis vaistų pagaminti tų pačių žolių pagrindu.

Žemėje egzistuoja 500 000 skirtingų augalų rūšių, iš kurių tik nedidelė dalis ištirti farmakologiniu požiūriu. Taigi akivaizdu, kad gamtoje glūdi milžiniškas neatskleistas potencialas. Augalai, iš kurių paruoštais vaistais gydomi žmonės ir gyvūnai, vadinami vaistiniais – tai gydomųjų savybių turintys augalai ir patys pirmieji vaistai žmonijos istorijoje.

Pastaruoju metu gydymas vaistažolėmis (fitoterapija) sparčiai populiarėja, nes pastebima, kad  vaistingieji augalai kartais padeda, kai negelbsti cheminiai vaistai. Ilgą laiką oficialioji medicina atsainiai žiūrėjo į tūkstantmetį liaudies medicinos palikimą, vadindama tai atgyvena, kurią mokslas seniai pranoko. Tačiau negalima paneigti fakto, kad didelė dalis šiandien plačiai paplitusių ir pripažintų vaistų išrasti tyrinėjant vaistingųjų augalų veikliąsias medžiagas. Šiandien fitoterapija nebelaikoma alternatyvia medicina tradicinei – ji tapo dar vienu gydymo būdu.

Vaistiniai augalai prieš chemiją

Gydomąją galią turi vaistinių augalų eteriniai aliejai, karčiosios ir rauginės medžiagos, vitaminai, mineralinės ir skaidulinės medžiagos, gliukozidai ir kitos medžiagos. Augale susikaupusios veikliosios medžiagos yra mažesnės koncentracijos, bet jų yra įvairesnių, nei šaukštelyje iš jų pagaminto ir koncentruoto sirupo. Tinkamai vartojamos vaistažolės gali ne tik padėti išgyti, bet ir aprūpinti organizmą labai reikalingomis natūraliomis medžiagomis, apsaugančiomis nuo daugelio ligų. Tai itin svarbu gydant mažylius. Vaistiniai augalai labai praverčia pačioje kai kurių ligų (pvz., peršalimo) pradžioje, nes neleidžia ligai paūmėti ar pereiti į lėtinę formą. Vaistažolių terapija gali sėkmingai papildyti gydymą cheminiais vaistais – tuomet pastarųjų ir vartoti reikia mažiau. Taip pat vaistažolės keičia cheminius vaistus, kai šie mažyliams stiprūs (pvz., gydant nerimą, baimes ir kitas nervų ligas) arba kai nėra sintetinių vaistažolių pakaitalų, pavyzdžiui, stiprinant imunitetą. Vaistažolės veikia švelniau už tabletes, taigi ir gydytis jomis tenka ilgiau.

Nuo arbatos iki tabletės

Ne viena mama, norėdama gydyti mažylį kuo natūraliau ir mažiau jam pakenkiant, renkasi augalinius vaistus įvairiu pavidalu. Nors vaistiniai augalai įgauna vis naujų formų, tačiau nepamirštamos ir senosios mėgstamos arbatos.

• Jei  dingsta apetitas, galima užplikyti didžiųjų dilgėlių lapų arbatos ir gerti po šaukštelį su medumi. Šiuolaikiniai augaliniai vaistai –  “Iberogast” lašai.

• Temperatūrai numušti vartojamos prakaitavimą skatinančios arbatos, be to, su prakaitu pasišalina ir virusų gaminami toksinai. Labiausiai tinka liepų žiedų, aviečių uogų, lapų ar stiebų arbata.

• Sergant gripu arba peršalus padės aviečių lapų ir stiebų, liepžiedžių, šalavijo lapų vingiorykštės, šeivamedžio žiedų arbatų. Jas galima gerti atskirai arba pasigaminti iš jų mišinių. Į šiuos mišinius pridėkite ramunėlių žiedų, – jos veikia virusus ir mažina uždegimą, arba medetkų, kurios taip pat mažina uždegimą ir atpalaiduoja spazmus.

• Kosuliui gydyti tinka čiobreliai, gysločiai, gebenė, mirtolis. Jų rasite šiuolaikiniuose augaliniuose preparatuose – “Hedelix”, “Hustagil”, ” Pectoral”. Labai populiarios atsikosėjimą gerinančios čiobrelių, gysločių, šalpusnio arbatos.

• Imunitetą stiprina tikrosios saulėgrąžos žiedlapiai, sėjamosios avižos, šluotinio burnočio, citrininio čiobrelio, paprastosios kraujažolės, paprastojo kiečio žolė, erškėtrožių, bruknių, žemuogių, šermukšnių, gysločio lapai ir kt. Galima padaryti mišinį arba duoti šių žolelių nuoviro atskirai. Vaistinėse rasite šių augalinių preparatų pagrindu pagamintų lašiukų, sirupų ir kitų formų.

• Virškinimo negalavimus puikiai malšina sėmenų nuoviras, ramunėlių arbata. Galite vaistinėse nusipirkti augalinių lašiukų vaikams “Babyfen”. Jų pagrindinė sudedamoji medžiaga – kmynų eterinis aliejus.

Augalai – be šalutinio poveikio?

Didžiuma vaistinių augalų yra labai veiksmingi, o šalutinis poveikis labai silpnas –  kuri mama nenori, kad jos mažylis būtų gydomas kuo “nekaltesnėmis” priemonėmis? Kita vertus, naudojant vaistažolių preparatus didesnėmis nei nurodyta koncentracijomis (taip pat ir arbatas), didėja ir pašalinio poveikio pavojus. Jokiu būdu negalima gerti arbatų tiek, “kiek telpa”, vartojimą reikia riboti. Vaistažolėse gausu aktyviųjų medžiagų, todėl be pertraukos jas patariama gerti tik porą savaičių. Kokią arbatą ir kiek laiko mažyliui vartoti, reikia pasitarti su gydytoju fitoterapeutu, ypač tais atvejais, jei naudojamos ne parinktas žolių mišinys, o tam tikrii preparatai, nes ne visos žolės tarpusavyje dera.
Vaistažoles būtina tinkamai dozuoti: kūdikiui ar vaikui iki 3 m. – pusė abatinio šaukštelio vaistažolių stiklinei arbatos, nuo 3 m. – vienas šaukštelis, 5–6 m. ligoniukui galima berti du šaukštelius.

Vaistinių augalų veikliosios medžiagos

• Alkaloidai –  stimuliuoja širdies ir kraujagyslių, centrinę nervų sistemą, veikia raminamai.

• Eteriniai aliejai – slopina uždegimą, spazmus, naikina mikrobus.

• Flavonoidai –  veikia baktericidiškai, skatina tulžies išsiskyrimą.

• Glikozidai – gerina širdies, virškinamojo trakto veiklą, žadina apetitą.

• Rauginės medžiagos – stabdo kraujavimą, mažina uždegimą.

Dabar jau pripažinti

Šiuo metu pasaulyje net 35–40 proc. visų vaistų gaminama iš augalinių žaliavų. Tokiame vaistuke gali būti viena ar net kelios veikliosios augalinės medžiagos. Tai gali būti sveiki, susmulkinti arba supjaustyti augalai, jų dalys, dumbliai, grybai, kerpės. Augaliniai vaistukai pagaminami ekstrahuojant, distiliuojant, spaudžiant, frakcionuojant, gryninant, koncentruojant arba fermentuojant žaliavas. Ir šiuo metu yra įvairių pavidalų – įvairios gydomosios mikstūros, tepalai, balzamai, nuovirai, užpilai, milteliai, tabletės. Be to, įdomu, kad registruojant augalinius preparatus, reikia pateikti ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų duomenis –  visai kaip ir cheminiams preparatams. Tuo tarpu registruojant tradicinius augalinius preparatus, t. y. vaistus, kurių augalinės veikliosios medžiagos jau seniai naudojamos liaudies medicinoje, leidžia sumažinti poreikį atlikti klinikinius tyrimus, kadangi vaisto veiksmingumas yra patikrintas ilgalaikio vartojimo ir sukauptos patirties.