Metų pabaigoje, didėjant maisto produktų kainoms, politikai vėl prakalbo apie prekybos tinklų antkainius, o šalies prezidentė, spalio pabaigoje pasikvietusi pokalbio prekybos tinklų “didžiojo ketverto” vadovus, paragino juos būti socialiai atsakingus, jautrius ir rūpintis ne tik savo pelnu, bet ir visuomenės gerove. Neapsiribodama tik kalbomis, prezidentė pateikė Seimui ir Konkurencijos įstatymo pataisas, numatančias asmeninę ūkio subjektų vadovų atsakomybę už kartelinius susitarimus ir piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje. Jei pataisos bus priimtos, įmonių vadovams grės bauda iki 50 tūkst. Lt ir atleidimas iš pareigų, t.y. teisės būti įmonės vadovu apribojimas nuo trejų iki penkerių metų.

Nestinga iniciatyvų ir parlamente: konservatorius Saulius Stoma įregistravo Kainų įstatymo pataisą, numatančią prievolę prekybinį antkainį, taikomą maisto produktams, skelbti etiketėse prekybos salėse, o Seimo opozicijos lyderis socialdemokratas Algirdas Butkevičius teikia Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pataisą, draudžiančią prekybos įmonėms perkelti savo veiklos riziką tiekėjams, juos apmokestinus papildomais mokesčiais, arba primetus papildomų įpareigojimų. Šis įstatymas jau buvo priimtas praėjusių metų pabaigoje, projektą parengė Ūkio ministerija. Taigi su prekybininkų nustatytais antkainiais sutartinai kovoja tiek pozicija, tiek opozicija. Visuomenės nuomonė taip pat nėra palanki.

Įdomu tai, kad jau senokai žodis “antkainis” yra tapęs neatsiejamu prekybininkų epitetu ir įvaizdžio dalimi – niekas juk nekalba apie, tarkim, ūkininkų ar duonos kepėjų antkainius. Šis žodis, žinia, turi neigiamą prasmę, nes dažniausiai yra siejamas su piktnaudžiavimu, nesąžininga veikla. Antkainis – tai tarsi kažkoks dirbtinis priedas, tarsi papildomas mokestis, piktavališkai “uždedamas” ant kainos, dėl kurio kenčia vartotojai. Gamintojai ir tiekėjai savo ruožtu skundžiasi prekybos tinklų spaudimu, jiems taikomais “lentynos”, “įėjimo” mokesčiais ir panašiais dalykais. Tuo tarpu objektyvi realybė tokia, kad, kaip rodo statistikos duomenys, prekybos tinklų pelnai svyruoja nuo nuostolio iki 2,4 proc. Tai netgi mažiau, negu uždirba tie patys prekių gamintojai ir tiekėjai. Taigi jei atsižvelgsime į faktus, kalbos apie didžiulius pelnus pasirodys smarkiai perdėtos.

Vis dėlto kiekvienas reiškinys turi savas priežastis, ir neigiamas požiūris į prekybos tinklus – taip pat. Ko gero, jo ištakos – visuomenės ir pačių prekybininkų mentalitete. Dauguma juk dar prisimena sovietinius laikus, kai tikrieji, nors ir pogrindinės, bet vis dėlto rinkos prekybininkai buvo vadinamieji spekuliantai, kurie prekiavo iš po skverno, neinvestuodavo nei į parduotuves, nei į įrangą bei darbuotojus, o tik nustatydavo “antkainius” deficitinėms prekėms, gautoms per pažintis su valdininkais – šių prekių skirstytojais. Tie spekuliantai nebuvo gerbiami, nors ir buvo reikalingi. Pati jų veiklos specifika reikalavo uždarumo, slaptumo, o kažkokia socialinė atsakomybė, dialogas su visuomene buvo apskritai negirdėtos sąvokos.

Kadangi Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, prekybos verslas atsispyrė būtent nuo tokių pamatų, atrodo, kad dvidešimt metų – dar nepakankamas laikotarpis rimtiems prekybos verslo įvaizdžio poslinkiams įvykti. Prie to labai prisideda ir prekybos tinklų arogancija, nenoras rimtai ir atsakingai diskutuoti su politikais bei visuomene. Tiesa tokia, kad didėja žaliavų kainos, kad brangsta elektra, degalai, tačiau tiesa ir tai, kad prekybos tinklai šiandien yra didžiulė, kartais bauginanti jėga rinkoje. Juk Lietuvoje nėra nė vieno gamintojo, be kurio negalėtų apsieiti prekybininkų “didysis ketvertas”, ir nėra nė vieno didelio gamintojo, kuris galėtų apsieiti be didžiųjų prekybos tinklų.

Prie prekybos centrų pripratę pirkėjai taip pat suvokia savo priklausomybę nuo to, ką jiems siūlo prekybos tinklai. Priklausomybė dažniausiai gimdo nesaugumą, o šis – protestą, besireiškiantį draudimų ir apribojimų siekiu.

Prieš keletą metų bandyta pradėti socialinį dialogą. Remiantis Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, buvo parengtas prekybos verslo savireguliacijos mechanizmas – Prekybos tinklų geros verslo praktikos kodeksas. Tačiau jis gyvavo tik keletą mėnesių: vienam iš didžiųjų prekybos tinklų vienašališkai pasitraukus, ši trapi iniciatyva užgeso.

Prekybininkai jau keletą metų jaučia, kad socialinė aplinka tampa priešiška, tačiau bendraudami su aplinkiniu pasauliu net nesistengia bent jau nugludinti aštrių kampų – netgi susitikę su prezidente prekybininkų “didžiojo ketverto” vadovai tvirtino, kad kainos ir toliau kils.

Į