Kai šalies premjeras aiškina, kad biudžete nėra vietos gerumui, jis mažų mažiausia meluoja. Iš tikrųjų yra.

Skirtinguose pasaulio kraštuose – JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje šiomis dienomis vykstančių diskusijų temos skiriasi tik iš pirmo žvilgsnio. Išties visas tas kalbas vienija aiški gija – visuomenės sau pačiai nuolat užduodami klausimai, ką jai reiškia solidarumas ir ar, pamynus šią fundamentalią vertybę, įmanoma išgyventi šaliai bei šeimai.

Tad amerikiečiai jau keli mėnesiai azartiškai aiškinasi, kaip ir kokia apimtimi verta vykdyti besibaigiančias George’o W.Busho administracijos iki 2011 metų sausio 1 dienos suteiktas mokesčių lengvatas tos šalies turtingiesiems.

Daugiausia ginčų kelia klausimas, ar panaikintos mokesčių lengvatos nebus pernelyg skaudžios vidurinei klasei, nes Baracko Obamos kabinetas siūlo kelti mokesčius toms šeimoms, kurios per metus gauna daugiau nei 250 tūkst. dolerių pajamų, o Respublikonų partijos atstovai ribą norėtų kilstelėti iki 1 mln. dolerių. Jei būtų priimtas B.Obamos projektas, manoma, JAV biudžetas per kitą dešimtmetį pasilipdytų 700 mlrd. dolerių, kitu atveju būtų gauta apie 400 mlrd. dolerių.

Didžiojoje Britanijoje grupė ekonomistų, vadovaujamų Nobelio premijos laureato, beje, 1996 m. apdovanoto už modernios optimalaus apmokestinimo teorijos sukūrimą, Jameso Mirrleeso, griežtokai patarė valdžiai neberemontuoti atskirų mokestinių kambarėlių, bet imtis radikalios mokesčių reformos. Ši grupė neneigia, kad bet koks apmokestinimas turi savo kainą: padidėja mokesčių surinkimo sąnaudos, o ir gyventojų vartojimo bei darbo elgsena iškraipoma. Vis dėlto jie aiškiai teigia, kad tinkama ir efektyvi mokesčių sistema turi pasižymėti trimis bruožais. Ji privalo būti progresyvi (t.y. didesnė apmokestinimo našta turi tekti turtingesniems žmonėms); antra, negalima vienų pajamų diskriminuoti, o kitas proteguoti (t.y. skirtingos kilmės pajamos turi būti apmokestinamos vienodai); ir trečia – ji turi būti paprasta. Paskutinė žinia ta, kad vidiniai tokios sistemos prieštaravimai turi būti sprendžiami problemą vertinant holistiškai, nuosekliai laikantis visumos perspektyvos.

Pernelyg nesigilindami į amerikietiškas ir britiškas teorines peripetijas (nors tikrai vertėtų…), vis dėlto pažiūrėkime, kaip panašios diskusijos vyksta Lietuvos padangėje, juolab kad ir biudžetą kaip tik šiomis dienomis priimame.

Pirmiausia keli skaičiai, atskleidžiantys esamą situaciją. 2009 m. visi šalies gyventojai gavo 36,7 mlrd. Lt pajamų ir nuo šių pajamų sumokėjo 3,98 mlrd. Lt gyventojų pajamų mokesčių.

Kokios išvados? 2010 m. pirmąjį ketvirtį 86,7 proc. samdomų darbuotojų uždirbo iki 3000 Lt “ant popieriaus” (tarp jų 40 proc. tenkinosi iki 1000 Lt “ant popieriaus”). Žinodami bendrą kainų lygį, taip pat galime teigti, kad visi šie žmonės (kaip ir beveik 100 proc. pensininkų) neturi didelių taupymo galimybių, tad viską, ką gauna, viena ar kita forma suvartoja, tad apie penktadalį savo pajamų skiria PVM mokėti. Taigi pateikti duomenys aiškiai rodo pirmą esminį Lietuvos mokesčių sistemos bruožą: tai akivaizdžiai regresinė sistema, kai procentiškai didžiausius mokesčius moka samdomi darbuotojai, gaunantys mažesnes ar net itin kuklias pajamas.

Mokslininkai teigia, kad visos pajamos, nepaisant jų kilmės, turi būti vertinamos vienodai. Lietuva ir čia žaidžia savo atskirą žaidimą, nes pas mus mokesčių tarifai tiesiogiai siejasi su tuo, už ką juos gauni, ir svyruoja nuo 0 proc. (pajamos už indėlius bankuose) iki standartinio gyventojų pajamų mokesčio. Pavyzdžiui, 2008 m. 262 Lietuvoje dirbantys notarai gavo vidutiniškai po 383 552 Lt pajamų per metus (metais anksčiau po 517 504 Lt per metus), bet, priešingai nei samdomiems darbuotojams, jiems tereikėjo mokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį ir nereikėjo mokėti “Sodrai”. O jei kas čia pradėtų piktintis, kodėl prisiminti indėliai bankuose, nuraminu – tose pačiose JAV palūkanos, gautos iš panašių investicijų, tėra viena iš pajamų rūšių, niekuo nesiskirianti nuo samdomo darbo pajamų.

Beje, neapmokestinant palūkanų bankuose ir vėl didinamas regresyvumas, mat žmonės, kurių pajamos vienam šeimos nariui mažesnės ir kurie priversti viską paversti išlaidomis (neretai tik maistui ir komunaliniams mokesčiams), netaupo ir nuliniu mokesčių tarifu džiaugtis negali. O va turtingieji (ir šiaip itin dažnai mokantys mažesnius mokesčius) gali.

Beje, mes nepamirštame turtingesniųjų pamaloninti ir mokesčių lengvatomis už gyvybės draudimą (jei pajamos nedidelės ir šeima gausesnė, toks draudimas sunkiai įkandamas), trečios pakopos pensijų kaupimą ir procentiškai daugiau grąžiname už įmokas studijoms.

Taigi kai šalies premjeras aiškina, kad biudžete nėra vietos gerumui, jis mažų mažiausia meluoja. Šitie Lietuvos biudžetai labai geri turtingiesiems. Ir tai rodo skaičiai, kuriuos turi Finansų ministerija ir tikrai pateiktų premjerui, jei jam taip labai nereikėtų tarnauti tiems, kurie įtakingi.

Trečias tinkamos apmokestinimo sistemos bruožas – paprastumas. Lietuva itin didžiuojasi teturinti vieną gyventojų pajamų tarifą. Tiesa, pamirštamas esminis dalykas – tuo tarifu apmokestinamos tik samdomojo darbo pajamos, o daugybė gudročių turgeliuose ir notarų kontorėlėse metų metais mėgaujasi jiems asmeniškai sukurtais mokesčių tarifais. J.Mirrleeso pranešimas gali pagelbėti ir čia – jis teigia, kad paprastumas negali virsti apgaudinėjimu: progresinė turi būti sistema, o ne atskiras kuris mokestis. Lietuvos atveju vertėtų pasakyti, kad imti mokesčius iš žmogaus, kurio pajamos 800 Lt “ant popierius”, net ne nusikaltimas, o paprasčiausia didelė kvailystė. Juk vis tiek iš tokių pinigų, dabar patenkančių į rankas tiems, kurie gauna minimumą, išgyventi neįmanoma. Intuityviai mąstydami ekonomiškai, žmonės renkasi išgyvenimą – emigruoja, tempia kontrabandą, perka kontrabandą…

Moralas, matyt, labai paprastas. Valdžios ponai, nebeišradinėkime dviračių, ypač prisiminę, kad neturite elementarių ekonominių, matematinių bei politekonominių žinių. Tarnaukite turtingiesiems, jei kitaip neišgalite, bet nepamirškite, kad kvailystėmis kertate ir savo, ir verslo galvas. Naivu tikėtis, kad mokėdamas minimalią ar vos didesnę algą rasi pirkėjų. Juk ir kiti temoka minimumą. Ratas užsidaro.