Valdžios skola turi būti matuojama ne milijonais arba milijardais, o mokesčiais, kuriuos reikės surinkti, siekiant ją grąžinti kreditoriams.

“Skola yra vergija laisviesiems”, – rašė žymus romėnų sentencijų rašytojas Publius Syrus (I a. pr. Kr.). Tačiau bėgant šimtmečiams toks neigiamas visuomenės ir ekonomistų požiūris į įsiskolą šiek tiek sušvelnėjo, atsirado vis daugiau palaikančiųjų valstybės išlaidomis skatinamo ekonomikos plėtros politiką. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje pirmasis JAV iždo sekretorius Alexanderas Hamiltonas teigė, kad valstybės skolą, jei ji nėra pernelyg didelė, galima vertinti kaip “nacionalinę palaimą”.
Pastaraisiais dešimtmečiais ši tendencija dar paaštrėjo: gyvenimas skolon buvo ne tik toleruojamas, bet ir propaguojamas, ypač tokiose į vidaus vartojimą besiorientuojančiose valstybėse kaip JAV. Spartesnio ekonomikos augimo lūkesčiai taip pat buvo ganėtina priežastis gerinti dabartį ateities pajamų sąskaita. To pasekmė – daugelį šalių kamuojantys išsipūtusios skolos.
Didėjanti Lietuvos valstybės skola kelia nerimą. Baugina ne tiek pats skolos dydis, kiek kam yra naudojami skolinti pinigai.

Ir valstybės, ir gyventojai – vis labiau skolon
Per mažiau nei dešimtmetį bendra pasaulio valdžios skola padvigubėjo ir 2010 m. gruodį viršijo 40,6 trln. JAV dolerių. Beje, šimtmečio pradžioje viešojo sektoriaus skola 10 trln. JAV dolerių padidėjo per penkerius metus (2002–2007 m.), tai 2008–2010 m. ji tiek pat padidėjo vos per trejus metus.
Keletą metų prieš prasidedant ekonominei krizei daugelyje ES šalių smarkiai skolintis ėmė ir privatus sektorius. Gyventojų skolinimasis  paspartėjo dėl didėjančių nekilnojamojo turto kainų. Euro zonoje namų ūkių skolos ir bendrų disponuojamų pajamų santykis šoktelėjo nuo 75 proc. 2001 m. iki 95 proc. 2008 m. Lietuvoje privataus sektoriaus skola finansų institucijoms tuo pačiu laikotarpiu pašoko beveik 12 kartų ir siekė 65,9 mlrd. Lt (arba 59,1 proc. BVP, o 2001 m. atitinkamas rodiklis buvo 11,4 proc. BVP). Prasidėjus ekonomikos sunkmečiui didžioji dalis verslo ir gyventojų buvo priversti peržiūrėti savo išlaidų ir investicijų strategijas ir smarkiai sumažinti skolas finansinėms institucijoms. Lietuvoje 2010 m. viduryje namų ūkių ir verslo skolos lygis ne itin padidėjo – iki 64,7 proc. BVP, tačiau tai lėmė vienas didžiausių ES BVP nuosmukių, nes paskolų portfelis suplonėjo visu dešimtadaliu. Valdžios sektorius, priešingai, buvo priverstas didinti skolinimąsi, siekiant lopyti biudžeto deficito skyles.
Jos atsivėrė visoje ES – nė viena ES šalis narė nesugebėjo subalansuoti biudžeto, vos šešios valstybės (Danija, Estija, Vokietija, Liuksemburgas, Suomija, Švedija) tilpo į griežtus Mastrichto kriterijaus rėmus. Skirtumas tarp surinktų pajamų ir valstybės išlaidų bendroje ekonominėje zonoje užpernai siekė 6,8 proc., t.y. trigubai daugiau nei prieš metus. Lietuvos deficitas žiojosi panašiais tempais – nuo 3,3 proc. 2008 m. jis šoktelėjo iki 9,2 proc. 2009 m., o 2010 m. pirmąjį pusmetį svyravo apie 8 proc. BVP. Išryškėjusios biudžeto spragos nenumaldomai didino ir valstybės skolos naštą. ES valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis per dvejus metus pašoko ketvirtadaliu ir 2010 m. viduryje siekė 78 proc. 2010 m. pirmąjį pusmetį ES valdžios sektoriaus skola sudarė 9,3 trln. eurų, tai yra 1,6 karto daugiau nei 2000 m. pabaigoje.

Lietuvai pavojingos ir savos, ir užsienio šalių skolos
Augančių euro zonos valstybių įsipareigojimų sukelta erozija gali skaudžiai paveikti trapius ekonominio atsigavimo daigus. Susilpnėjus pagrindinių ES lyderių vartojimui, smarkiai pablogėtų ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių eksportuotojų padėtis. O be eksporto lokomotyvo ekonomikos grįžimas į tvaraus vystymosi trajektoriją gali užtrukti dar ilgiau.
Nors Lietuvos valdžios sektoriaus skola išlieka nedidelė daugumos euro zonos šalių fone (š.m. pirmąjį pusmetį skolos ir BVP santykis siekė 35 proc. ir buvo penktas nuo galo tarp ES valstybių), skolos didėjimo tempas taip pat kelia nerimą. Palyginti su 2008 m. pabaiga, skolos ir BVP santykis padidėjo 83 proc. ir buvo antras didžiausias (po Rumunijos) pokytis visoje ES.
Valstybės skola, tenkanti vienam gyventojui, per metus taip pat gerokai šoktelėjo – nuo 8 tūkst. Lt pernai iki beveik 11 tūkst. Lt 2010 m. pabaigoje. Nepalankios demografinės tendencijos, intensyvi emigracija ir nepigus skolinimasis ir toliau didins skolos naštą, tačiau tikėtina, kad jos prieaugio tempai sulėtės. Per dešimt 2010 m. mėnesių valstybė pasiskolino 10,4 mlrd. Lt, trečdalis visų lėšų buvo pritraukta vidaus rinkoje.
Padidėjus šalies tarptautiniams finansiniams įsipareigojimams, išaugo ir Lietuvos bendroji skola užsieniui. Per 2009 m. valdžios sektoriaus skola užsieniui beveik padvigubėjo – nuo 9,4 mlrd. Lt iki 18,7 mlrd. Lt, o 2010 m. pirmąjį pusmetį jau siekė 24,4 mlrd. Lt. Reikėtų pabrėžti, kad 2000–2005 m. valdžios sektoriaus skolos užsieniui svyravimai buvo nedideli ir kito 7–8 mlrd. Lt amplitudėje. Tačiau nuo 2006 m. pabaigos skolos didėjimo tempai įgavo pagreitį.

Lygiagrečiai išaugo ir skolos tvarkymo išlaidos: 2002–2007 m. įsipareigojimams vykdyti iš valstybės biudžeto buvo skiriama vidutiniškai apie 400 mln. Lt per metus, 2008 m. palūkanų suma padidėjo iki pusės milijardo, o 2010 m. siekė beveik 700 mln. Lt. Pirmąjį 2010 m. pusmetį užsienio kreditoriams buvo išmokėta jau 635 mln. Lt, t.y. tik šiek tiek mažiau nei per visus 2009 m. Guodžia tai, kad 2010 m., pagerėjus Baltijos šalių makroekonominiams rodikliams, įtampa finansų rinkoje atslūgo ir palūkanų normos sumažėjo.

Kur išleidžiami svetimi pinigai

Tačiau nepaisant gerokai pigesnio skolinimosi, didėjančių skolų perspektyva kelia nerimą. Tiesa, baugina ne pats skolos lygis, o kam  naudojami skolinti pinigai. Iš esmės skolinimasis tiek užsienio, tiek  vidaus rinkoje yra normalus procesas, kai skolintos lėšos yra nukreipiamos į produktyvią veiklą, o palūkanų normos yra priimtinos. Tuomet galima tikėtis, kad būsima investicijų grąža su kaupu padengs skolinimosi išlaidas. Tačiau Lietuva buvo priversta skolintis stambias pinigų sumas biudžeto skylėms kamšyti. O tai reiškia, kad skolos turės būti grąžinamos vykdant agresyvesnę mokestinę politiką, t.y. keliant mokesčius arba blokuojant jų mažinimą. Tuo tarpu kitos šalys – potencialios konkurentės, pavyzdžiui, Estija – jau prakalbo apie tolesnį mokesčių naštos mažinimą, siekdamos pritraukti dar didesnių užsienio investicijų ir užtikrinti tvarų ekonomikos augimą.
Ekonomistai Carmen Reinhart ir Kennethas Rogoffas, nagrinėdami 44 šalių duomenis, nustatė neigiamą priklausomybę tarp ekonomikos augimo ir valdžios sektoriaus skolos lygio. Tyrimas parodė, kad didelių skolų slegiamos šalys vystosi lėčiau nei valstybės, kuriose skolos ir BVP santykis mažesnis. Kaip teisingai prieš porą šimtmečių sakė Thomas Paine’as, valdžios skola turi būti matuojama ne milijonais arba milijardais, o mokesčiais, kuriuos reikės surinkti, siekiant ją grąžinti kreditoriams.
Dideli įsipareigojimai neigiamai veikia taupymo lygį, o fiskalinio konsolidavimo priemonės paprastai sumažina ir vartojimą, – juk valstybės skolas grąžina visi šalies gyventojai. Prasiskolinus viešajam sektoriui, vyriausybės yra privestos didinti mokesčius namų ūkiams ir verslui, tuo apkarpydamos jų galimybes. Ekonominiai modeliai rodo, kad blogiausią įtaką BVP daro su darbu susijusių mokesčių didinimas. Didesnis darbo pajamų apmokestinimas labiausiai nuskriaudžia vieną pragyvenimo šaltinį turinčius darbuotojus. Kita vertus, aukštesni mokesčiai kapitalui sumažina šalies patrauklumą steigti arba plėsti verslą ir gali neigiamai paveikti darbo vietų kūrimo procesą.
Mažesnė blogybė yra nekilnojamojo turto mokesčio arba pridėtinės vertės mokesčio tarifų didinimas. Tačiau besivystančiose valstybėse PVM didinti rizikinga, nes tai tiesiogiai pakerta skurdesnius gyventojus, kurių dalis kur kas didesnė nei turtingesnėse šalyse.
Kaip žinoma, spartesnė ekonomikos plėtra ir infliacija gerokai palengvintų situaciją: pirmu atveju skolų grąžinimas nereikalautų papildomų skausmingų priemonių įgyvendinimo, antruoju – skolos tiesiog nuvertėtų. Tačiau nieko nedarant tikėtis, kad skolos našta palengvės vien dėl spartesnio ekonomikos augimo būtų neatsakinga ir net rizikinga.
Taigi apibendrinant vertėtų pabrėžtiti, kad vyriausybės priemonių arsenalas efektyviai kovoti su augančia skola yra ribotas, o šių įsipareigojimų našta – ilgalaikė ir ilgainiui didėjanti problema – tai puikiai iliustruoja JAV prezidento Herberto Hoovero, bergždžiai kovojusio su didžiosios depresijos padariniais, sentencija: “Tebūnie palaimintas jaunimas, kuris paveldės nacionalinę skolą”.

Box1 Lietuvos valstybės skolos dinamika
box 2
Valstybių skolos (2010 m. II ketv., BVP proc.)
1. Graikija    133
18. Latvija    43
23. Lietuva    35
27. Estija    6,9
ES vidurkis     77,8
Šaltinis: Eurostatas
box 3
Privataus sektoriaus skola (2010 m., I pusm. pab., BVP proc.)
Namų ūkiai    Nefinansinės įmonės    Iš viso
Rumunija    20    20    40
Lietuva    34    31    65
Latvija    53    48    100
Estija    48    52    101
Danija    64    136    200
Šaltinis: Eurostatas