Šneki, aiškini, o ji vis tiek kaip iš mėnulio iškritusi – atrodo, nė negirdi, kad jai kažką sakai! Tokia jau ta paauglystės simfonija – tąsanti visų nervus ir kantrybę… Bet pasilengvinti gyvenimą šiuo laikotarpiu nėra neįmanoma misija. Mama gali didelius kalnus nuversti, jei prisimins keletą iki mūsų laikų išlikusių… senų patarlių.

Pažink priešą savo

Žinoma, priešas šiuo atveju – nesusipratimai, kylantys tarp mamos ir jos paauglės dukters. Kai konfliktai tarsi kabo ore ir įsiplieskia nuo mažiausio krustelėjimo – niekam nėra malonu. Bet bepigu piktintis mamai, kuri jau seniai pamiršo, koks sunkus vis dėlto buvo tas virsmas… Juk paauglystė –  tai sudėtingas didelių pokyčių metas. Keičiasi išvaizda, mąstymas, atsiranda naujų interesų. Natūralu, kad “nauja pakuotė” paauglius glumina. Pasitaiko ir nesmagių kraštutinumų, kai mergaitės labai gėdijasi ir drabužiais ar susikūprinusia laikysena slepia kūno pokyčius. Taip nesunku prisišaukti ir bėdų dėl sveikatos.

O kur dar hormonų audros! Pati paauglė stebisi savo nuotaikų kaita: ryte atsikėlė – gyvenimas puikus, po pietų – blogiau ir būti negali. Ar dukra pati ką pakeis? Ne, ji nevaldo sudėtingų cheminių procesų, vykstančių jos organizme. Ir mama nevaldo, bet ji gali sukontroliuoti kitą svarbų išorinį veiksnį – jųdviejų bendravimą.

• Ką daryti? Nepamirškite, kad dukrai sunku ir ji toli gražu ne viską, ką daro blogai, daro tyčia. Įsivaizduokite, kad visuose jųdviejų nesutarimuose dalyvaujate trise – jūs, duktė ir dukters amžius. Aišku,  numoti ranka – “ai, kaltas amžius” – neteisinga, bet į jį atsižvelgti labai pravartu: nebe taip ima pyktis. Atsiranda supratimas, netgi užuojauta, noras padėti vaikui, o ne “atvesti į protą”.

Laimės už pinigus nenusipirksi

Pati tikriausia tiesa. Atrodo, įsigysi kokį naujausios mados klyksmą ir tapsi laimingesnė. Kurį laiką – taip, pasiteisina, bet juk laimė yra jausmas, ne daiktas. Net būdamos suaugusios ir tai suprasdamos, pasiduodam prekybininkų vilionėms. Ką jau kalbėti apie paauglę, kuri dar patiklesnė. Kaip reklamoje pasakyta – taip ir turi būti. Kokią kepurę visuomenė pasiuvo – po tokia ir lįsiu: laimingas lygu gražus, turtingas ir populiarus. Taip, pirmiausia – gražus. Dietų valgiaraščiai tampa “malda”, soliariumai – “bažnyčia”, o prekybos centras – “geriausia vieta praleisti laiką su šeima”.

Mamos, beje, mėgsta ten vestis dukras laimės nusipirkti. Aišku, paauglei pasipuošti nauja suknele – maža šventė, o mamai šventė matyti švytinčią dukrą. Bet iš esmės dėl šito niekas nepasikeičia. Juk sklaidydamos pakabas ir lakstydamos po persirengimo kabinas su glėbiais drabužių, ko gero, nuoširdžiai taip ir nepasikalbėjote… Konfliktai vėl kartosis, ir mama vėl suskels savo auksinį argumentą: “Visko pilna, visko turi! Perkam tau, ko tik užsigeidi, ir tu šitaip atsidėkoji?..”

• Ką daryti? Nemanykite, kad vaikščiojimas po parduotuves – tai puiki bendravimo alternatyva “du viename”. Užuot ėjusios plūktis į prekybos centrus, surenkite sau ramų mamos ir dukters vakarą. Idealu būtų, jei tokie vakarai taptų gražia tradicija, pavyzdžiui, kartą per savaitę. Kalbėkitės, dalykitės prisiminimais, klausykitės. Svarbiausia – jūsų ryšys, kuris amžinas, o ne laikinas ir nusidėvintis kaip blizgučiai, kurių bet kada gali nusipirkti ir išmesti, kai nusibosta.

Tyla – gera byla

Būdavo kaip skambaliukas – čirška ir čirška, net neįsiterpsi, o dabar atsitvėrė tylos siena, žodžių fontanai nebetrykšta, sumurma ką po nosim ir nueina sau. Tai bent metamorfozė! Mamos nugara  šiurpai laksto – ko dabar tas vaikas tyli?! Fantazuoti linkę tėvai gali prisigalvoti visokiausių priežasčių, kurios dažniausiai būna labai toli nuo realybės. O ji visai paprasta. Kaip augantį augalą persodinam į didesnį vazoną, taip ir augančiam vaikui reikia vis daugiau erdvės, laisvės ir privatumo. Tapo šiek tiek užsisklendusi, vadinasi, turi paslapčių ir savų reikalų, kurių su mama jau nedrįsta, o gal nenori aptarti. Ir anoks čia stebuklas! Visi suaugusieji turi paslapčių, kurių nesako niekam.

• Ką daryti? Tik nesikiškite. Kad ir kaip smalsu, kad ir kokia baisi atrodytų nežinomybė – nespeiskite dukters į kampą, šmirinėdama po jos asmeniškiausią erdvę. Bus daugiau žalos negu naudos. Na, o jei įtariate, kad duktė slepia rimtas problemas, ugdykite tarpusavio pasitikėjimą ir, patikėkite, būsite pirmas žmogus, kuriam ji atsivers.

Obelis nuo obels netoli rieda

Jei kartais kyla klausimas, na, ir iš kur ji atsirado tokia, atsakymo ieškokite… veidrodyje. Nuo pat gimimo dukrai mamos elgesys – pavyzdys, net ir tada, kai jis anaiptol nepavyzdingas. Vaikas iš tėvų išmoksta daug dalykų: kalbos, bendravimo stiliaus, vertybių. Mokosi tiesiog stebėdamas ir viską vertina kaip etaloną. Tad jei šeimoje niekas atvirai nesikalbėjo, jei buvo slepiamos problemos, jei ginčai sprendžiami riksmais – nėra ko stebėtis, kad dukrytė užaugo nenuorama aštriabriaunė slapukė. Šitas “porūšis” ypatingas tuo, kad labai sunkiai prisileidžia “svetimą”. O jei mama dar senu papratimu užrinka: “Kas tau darosi?!”, tai ir viskas – nepasakys, kas darosi, tik dar labiau užsisklęs ir pajus naują nuoskaudą.

• Ką daryti? Mama, o kaip tu pati jautiesi? Papasakokite dukrai apie savo jausmus. “Man dėl tavęs neramu ir liūdna, aš dėl tavęs bijau”, – tik keli atviri žodžiai, o efektas gali nustebinti! Kalbėti apie jausmus, ypač to niekada kaip ir nedarius, – sunku. Bet jei mama rodo pavyzdį, dukra atsivers daug lengviau.

Draudžiamas vaisius skanesnis

Demaskuoti šeimos narį tikrai ne taip smagu, kaip konkurentą ar priešą. Juk šeima – tai vieninga komanda, kurioje visi turėtų eiti petys petin… Bet neretam paaugliui ši teorija atrodo kaip siaubo fantastika! Ypač mergaitėms. Šaltesnių nervų tėtis penktadienio vakarą gali ramiai žiūrėti televizorių, kai dukters namie nėra, o mama – jokiais būdais.

Skambina, rašo žinutes, vėl skambina, vėl rašo žinutes, laukia, sulaukia, pasitinka, iškvočia, ištyrinėja, suranda įkalčių, pareiškia įtarimus ir tik tada eina miegoti. Apie jokį abipusį pasitikėjimą ir komandą čia negali būti nė kalbos! Atsiranda tik naujų draudimų aibė, dar didesnė kontrolė ir dar didesnis noras dukrai jaunatviškai priešintis ir lėkti ten, kur negalima!

Taigi labai lengva persūdyti. Kontrolė būtina, bet ji negali peržengti ribų ir bėgant laikui turi pamažu silpnėti.

• Ką daryti? Nesudarykite dukrai sąlygų meluoti ir išvedinėti savų teorijų. Labai paprasta – visada kuo daugiau žinokite: kur ji ketina eiti, ką veiks, o svarbiausia – su kuo. Pažinkite jos draugus: kokiose šeimose auga, kaip jiems sekasi mokykloje, kokius lanko būrelius, progai pasitaikius pabendraukite. Tik neskroskite jų įtariu žvilgsniu ir nepatikliais klausimais. Būkite nuoširdi ir paprastai pasiteiraukite to, kas jums atrodo svarbu. O šeimoje, kaip tikroje komandoje, nusistatykite aiškias taisykles ir atsakomybę. Valanda vėlavimo – diena be telefono, dvi valandos vėlavimo – dvi dienos be telefono ir panašiai. Svarbu, kad bausmė būtų sąžininga, o duktė suprastų, kad ji pati atsakinga už pasekmes.

Kaip pasiklosi, taip išmiegosi

Arba ką pasėjai, tą ir pjausi. O derliaus visi norim gausaus ir gero, tiesa? Užtai reikia stengtis, nes manyti, kad viskas savaime bus gerai – rizikinga. Būti mama – be abejonės, labai atsakingas darbas, juk mama dukrai yra tas žmogus, kuriam iš prigimties ji pirmiausia nori atsiverti. Ne draugei, ne svetimai psichologei, socialinei darbuotojai, o mamai.
Kaip užauginti brandžią asmenybę, kaip be baimės ją išleisti į savarankišką gyvenimą, kaip suprasti, kur dukters privatumas, o kur rimtesnės bėdos?.. Jei mamai kyla panašūs klausimai, vadinasi, jau einama teisinga linkme, toliau – viskas jos rankose. Visos krizės praeina, praeis ir paauglystė, tik svarbu skirti dukrai dėmesio, įdiegti vertybes, kitaip sakant – padėti suvokti, kur ta riba tarp gėrio ir blogio.

• Ką daryti? Nėra jokios universalios tiesos ar recepto, išskyrus vieną – meilę. Meilė šeimoje, mamos meilė dukrai, su meile dirbami darbai, realizuojamos idėjos… Augusi mylima, paauglė lengvai atras savo kelią, išsikels tikslus, o mama didžiuosis užauginusi savarankišką, pasitikinčią savimi ir žinančią, ko nori, dukrą.