"Veido" archyvas

Televizijos bokšto gynėjų narsa ir pasiaukojimas tapo visų laisvės kovų simboliu

Minint Sausio 13-osios dvidešimtmetį svarbu prisiminti ne tik tą naktį žuvusius Televizijos bokšto gynėjus, bet ir visus, kritusius dėl Lietuvos laisvės per pastaruosius 200 metų.

Lietuvos kalendoriuje yra ne viena šlovinga ir tragiška data, žyminti mūsų tautos ir valstybės kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji, savanorių ir partizanų kovos, trėmimai, Kražių skerdynės ir Romo Kalantos auka. Vienas, mums artimesnes, atsimename labiau ir jautriau išgyvename, kitas, nutolusias laike, žinome nebent iš šykščių aprašymų istorijos vadovėliuose ir vargu ar jaučiame stiprią asmeninę sąsają.

Sausio 13-oji – visų laisvės kovų atminimas

Vis dėlto jau du dešimtmečius svarbiausia, labiausiai laisvės kovas ir jų dalyvių auką įprasminanti diena Lietuvoje yra Sausio 13-oji. Diena, kai savo viduje jau agonijos apimta, bet išoriškai dar labai stipri sovietų imperija savo priešmirtiniuose traukuliuose pabandė užsmaugti prieš dešimt mėnesių atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Maskvoje ir Vilniuje sėdintys agresijos planuotojai įsivaizdavo, kad su pradiniais valstybės kūrimo sunkumais susidūrę Lietuvos piliečiai nusivils tiek kasdienių prekių stygiumi, tiek politikų nesutarimais ir padės nuversti “buržuazinių nacionalistų” valdžią. Ar bent jau nesipriešins tiems, kurie ateis jos versti.

Imperijos sostinė įprastai apsiriko. Šimtai tūkstančių tik ką atsikūrusios valstybės piliečių išėjo jos ginti. Nors per laiką, prabėgusį po Sausio 13-osios, gimė, užaugo ir į savarankišką gyvenimą išėjo Lietuvos piliečių karta, bet ir ji, kiek tenka pastebėti, išgyvena Sausio įvykius kaip asmeninę patirtį.

Gerai pamenu tą stebėtiną bendrumo ir vienybės jausmą, apėmusį Lietuvą Sausio įvykių dienomis. Pats tą naktį su kaimynais stovėjau prie Sitkūnų retransliatoriaus bokšto, vėliau su bendradarbiais ir draugais, kartu su šimtais tokių pačių kauniečių, naktimis budėdavome Laisvės alėjoje netoli Kauno televizijos studijos, kad prireikus būtų kam ją ginti.

Nė vienas kitas 1991-ųjų kovų dėl laisvės įvykių – pasieniečio Gintauto Žagunio žūtis, Medininkų skerdynės, savanorio Artūro Sakalausko žūtis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo prieigose paskutinę Maskvoje žlungančios komunistų reakcijos sukelto pučo dieną – nesukėlė tokio pojūčio, kaip Sausio 13-oji. Regis, ne man vienam, nes nė vienas šių įvykių neminimas taip nuoširdžiai ir plačiai. Tiek todėl, kad Sausio įvykiuose vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo didesnė tautos dalis, tiek todėl, kad būtent tomis dienomis visi suprato, jog Lietuvos kovoje dėl laisvės įvyko esminis lūžis. Jei nepalaužė sausį, nebepalauš jau niekada.

Visa, kas dėjosi vėliau – referendumas dėl nepriklausomybės, “Gulbių ežeras” per Ostankino televiziją, Kauno gatvėse patruliuojantys, bet kažkokie sutrikę desantininkai, atrodė dėsninga įvykių raida, kai visi jau žino, kad viskas baigsis gerai. Nors kai šiais laikais skaitome tuomet mažai žinotus didžiosios politikos dokumentus, negalime atsistebėti, per kokį stebuklą ir kokiomis mažomis aukomis Lietuva išsivadavo iš sovietų imperijos glėbio.

Todėl gal būtų teisinga, kad laikui bėgant Sausio 13-oji, kaip Lietuvos kovų dėl nepriklausomybės kulminacija, taptų minima kaip visų per daugiau nei du šimtmečius galvas už valstybės laisvę paguldžiusių sukilėlių, savanorių ir partizanų atminimo diena.

Už mūsų ir jūsų laisvę!

Atsakymas į kausimą, nuo kada derėtų pradėti skaičiuoti Lietuvos kovas dėl laisvės, nėra paprastas. Nemažai šia tema rašęs istorikas Romas Batūra mano, kad prie tokių jau priskirtinos ir lietuvių kovos su kryžiuočiais. Nors vis dėlto, ramiai žiūrint, tai buvo normali to meto feodalinių valstybių santykių būsena. Kaip ir vėlesnės Abiejų Tautų Respublikos kovos su maskvėnais, totoriais, švedais ar turkais.

Tikra pirmoji kova dėl laisvės buvo po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo kilęs Tado Kosciuškos vadovaujamas 1794 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimas prieš Rusijos imperiją. Nors sukilimo metu pats T.Kosčiuška nuo vadovavimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgoms nušalino Jokūbą Jasinskį, reiškusį pernelyg plačias būsimosios Lietuvos valstybės savarankiškumo idėjas, vis dėlto tai buvo pirmas kartas, kai siekdama žmonių paramos lenkakalbė bajorija kreipėsi į lietuvius lietuviškai. Apie šį sukilimą, jo metu iš rusų išvaduotą Vilnių mename kaskart, žvelgdami į vieno sukilėlių vadų – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotą Arkikatedrą ar eidami J.Jasinskio gatve.

Svarbiausia, T.Kosciuškos sukilimo metu gimęs šūkis “Už mūsų ir jūsų laisvę!” tapo visų tolesnių kovų prieš imperinės Rusijos priespaudą šūkiu. Praėjus dviem šimtams metų nuo sukilimo dienos šiuo šūkiu nešinas į Arkikaderos aikštę išėjo Lietuvos Sąjūdis, taip nutiesdamas tiesioginę jungtį su pirmaisiais laisvės kovotojais. Deja, nežinome, kiek jų tuomet žuvo, nes niekas – nei savi, nei priešai nevedė tokios statistikos. Tačiau aukos, ypač turint omenyje gana nedidelį pačių sukilėlių kiekį – apie 10 tūkst. ir tai, kad kautis atviruose mūšiuose buvo bandoma su triskart gausesne Rusijos kariuomene, turėjo būti nemenkos.

T.Kosčiuškos sukilimas buvo numalšintas, bet laisvės siekiai tik plito, apimdami vis didesnius gyventojų sluoksnius. Buvusioje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje pakakdavo užaugti naujai kartai, ir jos atstovai nedelsdami griebdavosi ginklo. Kaskart darydami išvadas iš savo tėvų klaidų.

Kitas, 1831-ųjų metų, Lenkijos ir Lietuvos sukilimas, istoriko Antano Kulakausko požiūriu, turėjo visus šansus būti pergalingas, jei ne sukilėlių vidaus rietenos ir menka valstietijos parama bajorams. Nors Užnemunės sukilėlių komisaras Mikalojus Akelaitis, kreipdamasis į valstiečius, rašė: “Kai su lenkais susidėsma, visi šlėktomis, bajorais būsima” (tai yra žadėjo visiems lygias pilietines teises), tačiau tai buvo tik pavieniai šūkiai. Tad nors sukilėliai labai gretai išlaisvino beveik visą Lietuvą (didžioji Rusijos kariuomenės dalis kovėsi Lenkijoje), netrukus bajorai liko be kareivių, o Žemaitijoje sukilėlių kariuomenė netgi slopino valstiečių maištą.

Per sukilimą žuvusiųjų vėlgi niekas neskaičiavo. Įvairiais vertinimais, Lietuvoje galėjo žūti iki 5 tūkst. vyrų, dar apie 8500 sukilimo dalyvių bei rėmėjų buvo perduoti teismui.

Šiuolaikinės lietuvių tautos gimimas

“1831-ųjų sukilimas pralaimėjo tik per klaidą, o 1863-iųjų sukilimas, kilęs netrukus po baudžiavos panaikinimo, iš anksto buvo pasmerktas žlugti, ir vienintelė sukilėlių viltis buvo pagalba iš Anglijos ir Prancūzijos, – sako A.Kulakauskas. – Nepaisant to, šis sukilimas, tiksliau, jo pasekmės, sudarė sąlygas moderniai lietuvių nacijai formuotis.

Žymus išeivijos istorikas Vincas Trumpa savo knygoje “Lietuva XIX amžiuje” baudžiavos panaikinimą ir sukilimą pavadino naujosios Lietuvos Jonu Krikštytoju”.

Sukilimas Lietuvoje išties buvo beviltiškas – jį pradėjęs buvęs Rusijos kariuomenės Generalinio štabo kapitonas Zigmantas Sierakauskas su savo keturiais tūkstančiais menkai apmokytų vyrų, bandžiusių kautis tvarkinga to meto kovos rikiuote, jau gegužės mėnesį ties Gudiškiu buvo visiškai sumuštas, pateko į nelaisvę ir netrukus sukilimą žiauriai slopinusio generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu pakartas. Tačiau Konstantino Kalinausko, kunigo Antano Mackevičiaus toliau vadovaujamas sukilimas plėtėsi, nes į lietuviškai mestą laisvės šūkį šį kartą atsiliepė tūkstančiai Kauno gubernijos valstiečių, pradėjusių partizaninį karą.

Paradoksalu, bet būtent nereguliari partizaninė taktika, sukilėlių taikyta Lietuvoje, pasirodė daug veiksmingesne ir pridaranti daug mažiau nuostolių. Per pusantrų sukilimo metų jame, istorikų skaičiavimais, dalyvavo apie 66 tūkst. sukilėlių, iš jų kas dešimtas žuvo 321 mūšyje su Rusijos kariuomenės daliniais, kurie į pabaigą savo eilėse skaičiavo 140 tūkst, karių. “Koriko” pravardę pelnęs generalgubernatorius M.Muravjovas pedantiškai apskaičiavo, kad po sukilimo jis pakorė 128 dalyvius, 972 išsiuntė į katorgą, 1427 ištrėmė į Sibirą, 345 atidavė į rekrūtus, o į Rusiją iškeldino per 6 tūkst. sukilėlių. Iš viso represijos palietė 9361 bajorą, kunigą, miestietį ir valstietį.

Imperija pergudravo pati save

Žiauriai numalšinę 1863-iųjų sukilimą rusai nutarė imtis tradicinės imperinės “skaldyk ir valdyk” taktikos, atplėšdami lenkus nuo lietuvių, bajorus nuo valstiečių. Po sukilimo ekonominės valstiečių išbaudžiavinimo sąlygos caro įsakymu tapo geriausios Rusijoje, tuo sudarydamos prielaidą savarankiškam pasiturinčių valstiečių sluoksniui atsirasti. Sluoksniui, kuris jau turėjo pinigų leisti savo vaikus į mokslus, nors kartais – nelegalius.

Imperijos politika buvo tokia – Užnemunėje, priklausiusioje autonominei Lenkijos carystei, lietuvių kalba imta skatinti, gimnazijas su dėstoma lietuvių kalba baigę moksleiviai galėjo pretenduoti į stipendijas mokytis Maskvos universitete. Dėl to Suvalkija tapo Jono Jablonskio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kitų lietuviškos šviesuomenės bei tautinio atgimimo šauklių tėvyne.

Kauno gubernijoje, priklausiusioje Rusijai, lietuvių kaba buvo uždrausta ir per mokyklas buvo suplanuotas rusinimas, bet vyskupo Motiejaus Valančius ir kunigų pastangomis kiekvienas doras katalikas žinojo, kad leisti savo vaiką į rusišką mokyklą yra nuodėmė. O privalomojo pradinio mokslo Rusija nesugalvojo.

1897-aisiais Rusijos imperijoje buvo atliekamas visuotinis gyventojų surašymas.Jį atlikti padėję prancūzų specialistai buvo šokiruoti: Kauno gubernija buvo atsidūrusi paskutinėje vietoje pagal valdiškų mokyklų lankomumą – į jas ėjo vos 7 proc. moksleivių. Tačiau raštingų buvo net 54 proc., ir šiuo rodikliu Kauno gubernija nusileido tik Latvijai, Estijai, Maskvai ir Peterburgui! Negana to, 90 proc. rašyti ir skaityti mokėjo “užsienio”, tai yra lietuvių kalba.

Tad 1863-iųjų sukilėlių aukos nebuvo beprasmės – jų krauju palaistytoje žemėje, kaip ir pranašavo Z.Sierakauskas, sudygo “Lietuvos sėkla, ateityje pražydusi skaisčiais laisvės žiedais”. Po keturių dešimtmečių Vilniuje susirinkęs Didysis Seimas parodė, kad lietuviai tapo nacija, pasirengusia kurti savą valstybę. 1918–1920 metų nepriklausomybės kovos, pareikalavusios pusantro tūkstančio Lietuvos savanorių gyvybių, nebūtų buvusios įmanomos be 1863-iųjų sukilėlių padėto prado.

Laikas atminti visus kritusiuosius

Gaila, kad 1863-iųjų sukilimas šių dienų lietuvių istorinėje sąmonėje tarsi nustumtas į paraštę. Sukilėlių kapais Lietuva nusėta ne ką mažiau nei 1944–1953 metų partizanų kapais, dar ir šiandien jų žūties vietose statomi kryžiai, o visame katalikiškame pasaulyje garsus Kryžių kalnas atsirado kaip atminimas apie 1863-iųjų sukilėlius, bet paminklai jiems stovi tik provincijoje. Šiauliai, Panevėžys, Biržų giria, Paberžė, Dūkštas sukilėlius mena, o Vilniaus Lukiškių aikštėje, kurioje buvo nužudyti visi sukilimo vadai, jiems skirtą atminimo akmenį galima rasti tik žinant, kur jis yra.

Maža to, Antano Dimžlio skulptūra “1863-iųjų sukilėliai”, sovietmečiu vietoje kryžiaus pastatyta ant Šiauliuose sukilėliams skirto paminklo, atgimimo metais buvo nuplėšta ir netgi nuvežta į Grūto parką. Ten, beje, kažkokie atmintį praradę veikėjai tuo pat metu buvo nugabenę ir 1831-ųjų sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės paminklą. Laimei, susizgribta, bet centrinio paminklo, skirto sukilėliams, nėra iki šiol.

Nėra iki šiol ir paminklo Lietuvos partizanams, sudėjusiems didžiausią auką kovose dėl laisvės. Daugiau nei dešimtmetį trukusio karo mūšiuose žuvo ir gulage nukankinta per 100 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų. Pokario partizanų kova labai susisieja su 1863 metų sukilėlių kovomis – būdama nuo pat pradžių pasmerkta, ji tapo tais daigais, iš kurių išaugo Lietuvą į atgimimą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą atvedusi karta.

Būtų prasminga, jei ir pagerbtume juos vienoje vietoje ir vienu metu. Sausio 13-oji ir Lukiškių aikštė tam labai tiktų. Juk jie visi kovojo ir žuvo dėl to paties – dėl Lietuvos laisvės.