Estijai įsivedus eurą, kainos aukštyn šoktelėjo jau pirmąją šių metų savaitę. Ir tai ne vienintelė kaina, kurią šaliai teks sumokėti už buvimą prestižinėje euro zonoje.

Naujųjų metų sutiktuvės Estijoje šiemet buvo istorinės: sausio 1-ąją šalis tapo septynioliktąja euro zonos šalimi ir pirmąja posovietine respublika, įsivedusia eurą. Įsivedusia kaip tik tuo metu, kai euras patiria rimčiausią krizę per savo dvylikos metų istoriją.

Viena vertus, galima džiaugtis: eurui tai savotiškas pastiprinimas, o Estijai – jos ekonomikos stabilumo įvertinimas. Estijos centro dešiniosios pakraipos vyriausybės nariai tvirtina, kad euro įvedimas yra svarbus teigiamas signalas investuotojams, be to, jis palengvins įmonių veiklą, nes 80 proc. visos Estijos prekybos sudaro prekyba su kitomis ES šalimis.

Estijos vadovas Toomas Hendrikas Ilvesas savo ruožtu pabrėžia, jog simboliška, kad euro zonos nare tampa jau trečia buvusi komunistinė valstybė po Slovėnijos ir Slovakijos, kurios eurą įsivedė atitinkamai 2007 ir 2009 metais, o jų teigiamas pavyzdys – pakankama priežastis Estijai būti visiškai ramiai, kad įsivesti eurą naudinga.

Europos Komisija pabrėžia, kad pagrindinis euro įsivedimo privalumas – kainų stabilumas. Esą daugelyje šalių, nepriklausančių euro zonai, infliacija iki krizės siekė 10–20 proc. per metus, o euro zonoje neviršijo ir dabar neviršija 2 proc. ribos.

Kitas svarbus aspektas – naujų darbo vietų kūrimas, mat euro zona esą pritraukia daugiau investicijų. Galiausiai priklausymas euro zonai esą garantuoja mažas palūkanų normas, mažesnes transporto išlaidas, pigesnes bankų paslaugas ir kitų privalumų ne tik verslininkams, bet ir visiems gyventojams.

Beje, dalis estų prie minties apie eurus jau išties priprato. Štai Estijos banko saugumo ir valiutos direktorius Raitas Roosve skaičiuoja: pernai Estijos apyvartoje buvo apie 9 mlrd. popierinių kronų, o pirmąją Naujųjų metų dieną jų buvo telikę 5,1 milijardo. Taigi, jo nuomone, valdžiai pavyko įtikinti estus beveik pusę pinigų arba pasikeisti iš anksto, arba nešti į bankus.

Bijo kainų šuolio

Tačiau yra ir skeptikų, neabejojančių, kad euro įsivedimas turės ir neigiamų padarinių. “Estija, sveika atvykusi į “Titaniką!” – skelbia plakatai, kuriuos šalia Nacionalinio operos teatro Taline išklijavo euro priešininkai, lygindami euro zoną su legendiniu “Titaniku”, nugrimzdusiu į vandenyno dugną po susidūrimo su ledkalniu.

Daugiausiai nerimo estams kelia tai, kad įsivedus eurą pakils kainos. O kad jos kils, buvo aišku dar praėjusių metų pabaigoje. Tiesa, sausio pirmąją Estijos finansų ministerijos generalinė sekretorė Tea Varrak žurnalistus tikino, kad kainos šalyje nedidės, o Vartotojų apsaugos departamentas visus metus stebės, kaip prekybininkai nustato kainas. Jeigu jos bus keliamos nepagrįstai, prekybininkai bus baudžiami.

Nepaisant tokių perspėjimų, apie planuojamą kainų didinimą pranešė jau daugybė prekybininkų ir gamintojų – visi jau iš anksto ruošė pirkėjus kainų šuoliui. O sausio 1-ąją daugelyje prekybos ir paslaugų vietų kainos iš tiesų padidėjo.

Tarkime, po euro įvedimo šalyje į viršų bemat šoktelėjo degalų kainos. Pavyzdžiui, dabar populiariausio 95 markės benzino kaina kai kuriose Taline veikiančiose “Statoil” degalinėse siekia 1,22 euro (19,09 kronos) už litrą, nors iki Naujųjų metų neviršijo 18,6 kronos.

Kitos šalys – atsargios

Kitos kol kas euro dar neturinčios, bet jį įsivesti siekiančios šalys ne tokios drąsios kaip Estija. Štai Čekija niekur nebeskuba ir sako palauksianti stipresnio ir stabilesnio euro laikų, o savo ekonomiką su euro įsivedimo reikalavimais suderins ne anksčiau kaip 2012–2014 m.

“Įsivesti eurą dabar, kai ši valiuta tokia silpna ir nestabili, būtų paprasčiausia kvailystė, tad kol kas to artimiausiu metu ir neplanuojame”, – teigia Čekijos premjeras Petras Necas.

Ne anksčiau nei 2014-aisiais eurą įsivesti tikisi ir Lietuva, Rumunija bei Bulgarija, nors pastarosios dvi neatmeta galimybės, kad tai įvyks dar vėliau, 2015-aisiais. Beje, 2015 m. eurą įsivesti planuoja ir Lenkija. Šiemet iki metų pabaigos šios šalies vyriausybė kaip tik turėtų patvirtinti euro įsivedimo planą, o premjeras Donaldas Tuskas tik dar sykį pabrėžia, kad Lenkija eurą įsives, jei tai bus išties naudinga, o ne vien dėl paties įsivedimo fakto.

Galiausiai, kad įsivestų eurą, Lenkijai dar reikėtų atlikti daug namų darbų, kurių per porą metų ir nesuspėsi. Tarkime, kol kas zlotas nėra stabili valiuta, ir reikėtų mažiausiai kelerių metų, kad Europos Komisija tuo nebeabejotų. Be to, Lenkijai tektų gerokai sumažinti biudžeto deficitą ir valstybės skolą, o kol kas tai nėra numatyta ilgalaikėje valstybės strategijoje.