Makroekonomika
Teigiamų naujienų kova su neigiamomis
Finansų ministerijai paskelbus patikslintus 2010 m. biudžeto surinkimo duomenis (biudžeto pajamos siekė 17,9 mlrd. Lt ir buvo 2,1 porc. mažesnės nei per giliausios krizės 2009 m.) ekonomistai teigia, kad tai yra pačios Vyriausybės nesugebėjimo pažaboti šešėlinę ekonomiką rezultatas ir neskuba džiaugtis kitais nežymiai gerėjančiais Lietuvos makroekonomikos rodikliais.
Biudžeto pajamų sumažėjimą labiausiai nulėmė sumenkusios įplaukos iš akcizų. “Tai akivaizdus įrodymas, kad akcizinių prekių rinkoje legalią produkciją pakeitė kontrabandinė”, – tvirtina Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas.
Pačios Finansų ministerijos teigimu, mokesčių surinkimo mažėjimas rodo “ūkio restruktūrizaciją nuo mokesčiams intensyvių veiklų link mažiau intensyvių – nuo vartojimo link eksporto”. Šią ministerijos prielaidą patvirtina ir puikūs praėjusiųjų metų Lietuvos eksporto rodikliai – jis išaugo 30 proc.
Tačiau A.Izgorodinas atkreipia dėmesį, kad pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimo rezultatai yra kur kas geresni nei akcizų įplaukos. “O juk abu šie mokesčiai susiję su vartojimu. Vadinasi, iš esmės vartojimas didėja, bet štai akcizinių prekių mokesčių surinkimas – mažėja. Akivaizdus pasitraukimas į šešėlinę rinką”, – sako analitikas.
2010 m. augusią infliaciją ekonomistas vadina nemaloniu netikėtumu. Kainos kilo ne dėl augančio vartojimo, bet dėl pramonės sąnaudų didėjimo, kurį nulėmė pasaulyje brangstančios žaliavos. “Pramonė dėl to priversta didinti kainas, tačiau žmonių perkamoji galia kol kas nedidėja – juk atlyginimai vis dar mažėja. Taigi vartojimas negali pradėti augti, dėl to negali įsibėgėti PVM susirikimas, nedidėja pelnas ir mokesčiai už jį”, – kelis problemos sluoksnius gvildena ekspertas.
Komentarai (1)
Komentuoti
Loading ...
Lietuvoje beveik du dešimtmečius vyksta nuolatinė valdymo krizė, kuri ir yra pagrindinė visų kitų dabar išryškėjusių krizių – ekonominės, viešųjų finansų, socialinės, demografinės, pasitikėjimo valdžia ir pan. priežastis.
Laikas tai pripažinti ir keisti valstybės valdymo principus bei modelį. Po viena, nei viena organizacija to nepajėgs pakeisti.
Šiai dienai nėra vieningos nuomonės, nėra vieningos ūkio strategijos, bet yra interesai, politinių, ekonominių, finansinių grupių. Kas gali pasakyti kas laukia mūsų, kokį strateginį kelią pasirinkti ? Niekas negali pasakyti, nes dėl siaurų interesų visos pertvarkos virsta politikavimu ir “užkloto” tempimu į savą pusę. Ką daryti ? POLITINĖ SISTEMA. Štai kur giluminės visų problemų šaknys. Jeigu nepertvarkysime šalies politinę sistemą, valstybės valdymo principus bei modelį neadaptuosime prie šių dienų realijų, būsime nublokšti į Europos šalių patvorį. Taigi politinė reforma turi būti prioritetas. Todėl reikia analizuoti, ką galima padaryti su Prezidento institutu, ką galimą padaryti su atstovaujamos valdžios institutu- Seimu ? Ką galima padaryti su rinkimų įstatymu, ką reikia pakeisti politinių partijų įstatyme. Tik modernizavę politinę sistemą galima tikėtis atsistoti į modernių valstybių gretas. Darbas sunkus, ilgas ir pavojingas. Juk visos reformos yra nuosavybės pasikeitimas ir negarantuoja dabartiniam politiniam elitui vietos prie Prezidiumo stalo. Todėl tam pasipriešinimas būtų milžiniškas, bet kito kelio nėra.
Šiai dienai partijos monopolizavo Lietuvos valdymą, šalies valdymas priklauso keliom besikaitaliojančiom išskirtinėm partijų grupėm. Tokia yra partijų ideologija ir atstovaujamoji demokratija tarnaujanti neo –liberalizmo ideologijai ir tarnaujanti už parama stambiam kapitalui (OLIGARCHAM).
Demokratija – reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui.
demokratija.eu