"Veido" archyvas

Vis dar didelė Lietuvos žemės ūkio bėda – mažas, palyginti su Vakarų Europos šalimis, produktyvumas. 2009 m. duomenimis, darbo našumas Lietuvoje buvo pustrečio karto mažesnis nei ES vidurkis, nuo Suomijos ir Danijos atsilikome šešis kartus, o nuo Švedijos – dešimt kartų.

“Agrokoncerno” grupės prezidento Ramūno Karbauskio manymu, derlingumą didintų našesnės technikos naudojimas, gausesnis augalų tręšimas. “Dabar žemdirbiai bijo pakliūti į nasrus bankams, neatnaujina techninės bazės, taupo trąšoms – štai ir mūsų atsilikimo priežastys”, – dėsto jis.

“DNB Nord” banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka pastebi, kad pagal viename ūkyje gaunamo pieno kiekį Lietuva yra ES valstybių sąrašo gale – prastesnė padėtis tik Bulgarijoje ir Rumunijoje. “Padėtį gali pagerinti didesnė ūkininkų kooperacija, kuri prisidėtų prie geresnio darbo našumo, padidintų ūkininkų galią derantis su perdirbėjais”, – įsitikinusi ekonomistė.

ES skaičiavimais, 2007 m. Lietuvos kooperacinės bendrovės vienijo tik 10 proc. žemės ūkio produkcijos gamintojų, o senosiose ES šalyse kooperatyvams priklauso maždaug 25 proc. kaimo gyventojų. “Mažieji neišnaudoja savo gamybinių pajėgumų, jiems labai sunku prasiskverbti į užsienio rinkas, nes jie gali pasiūlyti tik nedidelį produkcijos kiekį ir yra nežinomi”, – pastebi J.Rojaka.

J.Niedvaras papildo, kad smulkių ūkių produkcijos savikaina yra didelė, jiems sunku, o be papildomos paramos – ir neįmanoma diegti naujų technologijų, konkuruoti su didesniais Lietuvos ūkiais bei užsienio šalių gamintojais.

Dar vienas galimas Lietuvos žemės ūkio plėtros scenarijus – ekologinės žemdirbystės plėtra. Pagal jos mastelius kol kas Lietuva velkasi visiškoje ES narių lentelės uodegoje, o per pastaruosius metus tokių ūkininkų pas mus netgi sumažėjo. O prognozuojama, kad po krizės atsigaunančiame pasaulyje labiausiai didės būtent ekologiškų maisto produktų paklausa.
Tačiau apskritai Lietuvos žemės ūkis, ekonomistų vertinimu, yra perspektyvi ūkio šaka. Čia visai gerai išplėtota infrastruktūra, visas ūkis ganėtinai decentralizuotas – tam tikrų specifinių privalumų turi atskiri šalies regionai. Be to, ši sritis labai nedaug priklauso nuo importuojamų žaliavų, sukuria gana platų eksporto prekių srautą – nuo pirminio žemės ūkio derliaus iki gatavų maisto produktų.