Būtina suvokti, kad turime ne tik Šapokos, bet ir šių laikų istoriją, skatinančią patriotizmo ir tautinio pasididžiavimo jausmus.

1991 metų sausio 13-osios nakties žudynių minėjimas pažadino seniai nutolusius atsiminimus. Jų buvo visokių ir visur: žiniasklaidoje, gatvėse ir skveruose. Kiekvienas turėjo savo istoriją ir pasakojo, kur tuomet buvo ir ką veikė. Kiekvieno atskirai nuopelnai tarsi nereikšmingi, tačiau suvienyta tautos dvasia tapo nepajudinama lyg monolitas ir tvirta tarsi titanas.

Atsiminimuose, ar jie būtų lietuvių, ar atsiprašymo žodžius tarusiųjų rusų, vėl visi tapome lygūs – žmonės, kovoję dėl tautos laisvės. Rišlūs sakiniai ir padrikos nuotrupos patvirtino, kad ir vėl kaip prieš dvidešimt metų viršų ėmė emocijos – ne protas ar racionalus išskaičiavimas. Iki šiol akyse matau vyrą, plikomis rankomis atėjusį ginti Spaudos rūmų.

Skanduodamas “okupantai, lauk”, gynėjas kilnojo į viršų dešinę, jo tvirtai sugniaužtas kumštis nutrenkė praeinančio kareivio kepurę. Kariškis, nors ir ginkluotas, nepuolė beginklio kovotojo. Sustabdė laisvės gynėjo dvasia ir vidinis nusiteikimas.

Žmogaus valia ir atsisprendimas lemiamomis akimirkomis turi didesnę reikšmę ir svorį nei ginklai ar kariuomenės. Ko vertas tarpusavy kariaujančių ir niekuomet nesutariančių dešimties leidinių išleistas bendras leidinys “Laisva Lietuva”, okupantams išvarius žurnalistus iš Spaudos rūmų. Trijų šimtų tūkstančių tiražas išdalytas nemokamai. Jokių politinių užsakymų, sąskaitų suvedinėjimo, išankstinių nuomonių. Tikras pilietinės visuomenės pavyzdys. Atsiminimuose tiek daug žodžių “nemokamai”, “nelaukiant naudos”, “gera valia”. Skamba tarsi iš fantastikos knygų. Tą savaitę visi pamiršo zvonkes, pikules ir kitas dabartinio laiko “žvaigždutes”.

Minėjimo dienomis daugelis atvirai prisipažino užklupti dvasinių pagirių. “Žiūrėjome su dukra studente Lietuvos televiziją, rodančią dokumentinius kadrus apie Sausio 13-ąją, ir verkėme, – sakė bičiulė. – Vėl pajutome ore tvyrančią rimtį ir ramybę, kai bendrą kalbą rasdavai su nepažįstamu, kai aikštėje prie parlamento jausdavaisi tarsi bažnyčioje per mišias. Buvo bendras tikslas ir panašūs bendros ateities planai.”

Džiaugiausi po tiek metų sutikusi laisvės gynėjus, kurių garbanas palietė šalna, o jaunatviškas žvilgsnis užleido vietą išminčiai. Praėjus dvidešimčiai metų du Aukščiausiosios Tarybos gynėjai ginčijosi nesutardami, kurioje rūmų vietoje juodu tuomet buvo. Vienas sakė Sausio 13-osios naktį buvęs poste parlamente, kitas jam priminė, kad šis tuomet buvęs ligoninėje prie gimdančios žmonos.

Žinių laidose išvydau žurnaliste pristatytą moterį, kuri pasakojo, kas tuomet vyko Žurnalistų sąjungoje, priglaudusioje Lietuvos televizijos žmones. Tuomet buvau dvidešimtmetė dienraščio žurnalistė, o tą ponią prisimenu kaip Žurnalistų sąjungos bufetininkę. Kai kavos norėdavo merginos, turėdavo ilgai palaukti, nes pirmenybė buvo teikiama vyrams. Šiandieniniai žurnalistai turbūt neprisimena tų laikų dalyvių, o kiti tuo naudojasi, kurdami naują, savaip pakoreguotą istoriją. O gal dabar bufetininkių laikai?

Žinau mažiausiai porą laisvės gynėjų, kurie tąnakt miegojo, tačiau vėliau buvo apdovanoti Sausio 13-osios medaliais. Ne paslaptis, kad valdžia mėgsta pataikūnus ir pritarėjus. Kalbėtojų bei svečių sąrašai irgi sudaromi atsižvelgiant į politinę konjunktūrą. Ačiū Dievui, kad šiandien daug kas atsimena, kas tuomet vyko, ir turi autentiškus savo liudijimus.

Ne be reikalo sakoma: mes atgysime savo knygose. Todėl svarbūs ne tik aukštų pareigūnų, bet ir paprastų, “eilinių” žmonių atsiminimai. Jie padės atkurti bendrą vaizdą ir suvokti prieš dvidešimtmetį išsiskleidusią tautos dvasią bei jos galias. Lietuvai labiau reikia Tautos istorijos, ne Gugenheimo muziejaus. Kiekvienas čia galėtume būti ekskursijos vadovu ir vis praplėsti ekspoziciją. Čia vietos atsirastų ir iki šiol nežinomoms moterims, kurios žudynių dienomis savaitę dirbo rūsyje, kad garantuotų valstybės vadovų telefono ryšį su pasauliu. Tebūnie čia ir atsiminimų, kad “kai kas” tą tragišką naktį “palūžo iš siaubo ir pasitraukė iš valstybės posto, atėjo kitą dieną pelenais galvą barstydamas, šnekėdamas be ryšio, ir jam buvo atleista”, o kai kas – “slėpėsi “Draugystės” viešbutyje po lova”.

Pirmą kartą po Sausio tragedijos teigiama prasme buvo pavartotas žodis “šlovė”. Apie žuvusiųjų šlovę kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius. Žodis “šlovė”, tarsi gerai paslėptas ir saugiai saugotas šeimos stalo sidabras, ištrauktas ir šiomis dienomis. Nuo vaikystės ir sovietinės okupacijos šlovė buvo tapatinama su saulę 1940-aisiais Lietuvai atvežusiais okupuotos valstybės intelektualais ir sovietų kareiviais, mėgstančiais prisiminti 1945 metų gegužės 9 dieną.

Likę gyvi sovietiniai veteranai, gegužės pradžioje išsitraukiantys gausius ir žvangančius ordinus, vis minėdavo žodį “šlovė”, kuri įsmigo mūsų sąmonėje kaip okupacijos dalis. Tačiau galima ir būtina šlovinti savo tautos vaikus, kurie paaukojo gyvybę ant valstybės aukuro. Šlovė gali būti tapatinama ir su šių laikų didvyriais. Būtina suvokti, kad turime ne tik Šapokos, bet ir šių laikų istoriją, skatinančią patriotizmo ir tautinio pasididžiavimo jausmus.

Bičiulių dvidešimtmetės dukros, tokios kaip aš tada, šiandien studijuoja Lietuvoje ir užsienyje. Joms po kojomis – visas pasaulis. Viskuo nepatenkinti sovietų valdžios šlovintojai šiandien turi teisę kritikuoti valdžią ir dėti į šuns dienas reitingų čempionus. Tai irgi tos nakties laimėjimas.

Kamuojamas dvasinių pagirių ne vienas bičiulis prisipažino mąstęs, ar teisingai gyveno tą dvidešimt nepriklausomybės metų, ar viską padarė taip, kaip reikėjo ir geriausia ne tik jam asmeniškai, bet ir tautai bei valstybei. Po pagirių ateinančios šviesios, nors ir skausmingos mintys turėtų būti ženklas, kad šlovės ir šviesos bus daugiau.

Aukščiausiosios Tarybos gynėjai prašneko apie būtinybę steigti bendriją. Nuostabu tai, kad šiais mobiliųjų telefonų, interneto ir savotiškos vienatvės laikais žmonės vėl nori bendrauti, dalytis. Didesnis džiaugsmas išgirsti balsą, išvysti akis, nei sėsti prie interneto ar imti į rankas mobilųjį telefoną. Beveik kaip tada, prieš 20 metų.