Pastaruoju metu Lietuvoje dažnai minima viešosios ir privačios partnerystės idėja. Tai formulė, kuri, rodos, labai lengvai ir paprastai galėtų išspręsti nemažai problemų, dalį valstybės rūpinimosi savo žmonėmis perkeldama ant privataus verslo pečių. Vaizduotė taip ir piešia kur nors Pilaitėje Vilniuje kylantį be galo ten reikalingą vaikų darželį, privačiomis lėšomis gerėjantį miestų viešojo transporto parką ar kokį šiukšlių deginimo fabrikėlį. Idėja labai paprasta: verslas nori investuoti į valstybės teikiamų paslaugų sritį, nes ten jo laukia garantuotos pajamos, o valstybei nereikia pačiai ieškoti pinigų investicijoms bei atlikti jai nebūdingų klientų aptarnavimo, verslo valdymo funkcijų.

Tačiau neseniai į rankas patekusi su korupcija kovojančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos “Tranparency International” atlikta analizė privertė susimąstyti. Vakaruose, kur verslas jau kelis dešimtmečius stato ir aptarnauja tuos objektus, kurie valstybės vardu teikia paslaugas piliečiams, pasigirsta išvadų, kad ši partnerystė ne tokia ir šviesi.

Išanalizuota, kad tos valstybinės paslaugos (mokyklų, gydymo įstaigų), kurias teikia privačios įmonės, dažnai yra prastesnės kokybės nei ten, kur viską savo rankose tebelaiko valstybė. Viena priežasčių – pati verslo prigimtis yra siekti pelno, o tada, kai kalbama apie nesavanaudišką piliečių aptarnavimą, jis ne visada garantuotas. Taip pradedama taupyti medžiagų, aptarnavimo kokybės sąskaita. Arba paprasčiausiai keliamos kainos.

Lietuvoje šiuo metu daug viešosios ir privačios partnerystės entuziastų – tiek iš politikų, valdininkų, tiek iš verslininkų pusės. Abiejų pusių motyvacija akivaizdi: pirmieji regi nemokamus pietus, antrieji – neišsenkamą pajamų šaltinį kelioms dešimtims metų, mat tokia paprastai yra šių sutarčių trukmė. Plačiai šios rūšies partnerystę išplėtoję britai jau pastebėjo, kad atsiranda dar viena problema: dėl taip ilgai besitęsiančių sutarčių visiškai išnyksta atsakomybės ribos.

Per tą laiką nebelieka nei jas pasirašiusių ir už piliečiams teikiamų paslaugų kokybę atsakomybę lyg ir prisiėmusių politikų, nei tas paslaugas žadėjusių teikti verslo vadovų. Ką jau kalbėti apie Lietuvą, kurioje premjeras jau po pusmečio nebeprisiima jokios atsakomybės už savo vadovavimo laikotarpiu darytas aferas, nes jis dabar – jau opozicijos bedalis.

Tiesą sakant, kai prisimename skandalingus Lietuvoje jau buvusius bandymus įsileisti privatų kapitalą ten, kur savo paslaugas piliečiams privalo teikti valstybė, norisi tokių iniciatyvų nebeprisileisti per patrankos šūvį. Nacionalinių avialinijų nebeturime, o jų kadaise gelbėti atėjęs verslo magnatas dabar valdo tik tas sėkmingas aviacijos dalis, kurios yra neišvengiamai pelningos, – lėktuvų techninį aptarnavimą, užsakomuosius skrydžius. Modernaus Vilniaus šilumos ūkio vizijas piešęs kitas verslo ryklys dabar mums išrašinėja didžiausias visoje Lietuvoje sąskaitas. Dar vienos verslininkų grupės dalyvavimas valstybiniame elektros ūkyje baigėsi tik tuomet, kai valstybė už skyrybas išrašė riebų milijoninį čekį.