Pagrindinis investuotojų ir valstybių vadovų keliamas klausimas dabar yra ne “ar”, o “kada” ir “kaip” sprogs besipučiantis naujų skolų burbulas.

Kovodama su viešųjų finansų krize Europos Sąjunga aktyviai kuria stabilumo fondus, skirtus padėti finansinių sunkumų turinčioms valstybėms narėms. Tačiau šių fondų dosniai teikiamos pinigų injekcijos iš esmės nesprendžia valstybių skolų problemos, o tik atideda ją vėlesniam laikui.

Euro zonos šalys dar 1997 m. susitarė, kad viešojo sektoriaus skola neturi viršyti 60 proc.,  o biudžeto deficitas – 3 proc. BVP. Tačiau 2010 m. daugiau negu pusė ES šalių nevykdė valstybės skolos kriterijaus, o biudžeto deficito kriterijų vykdė tik trys šalys: Švedija, Estija ir Liuksemburgas.

Auganti skolų našta neabejotinai didina šalių nemokumo riziką, tačiau pagrindiniu finansų rinkų taikiniu tapusios Portugalijos įsiskolinimo lygis yra gerokai mažesnis negu Belgijos ar Italijos. Portugalija net ekonomikos pakilimo laikotarpiu nesugebėjo subalansuoti biudžeto ir toliau augino skolos kuprą, todėl šiuo metu jai itin sunku įtikinti investuotojus, kad šį kartą bus kitaip. Lietuva, priešingai nei Estija, nevykdė drausmingos fiskalinės politikos, todėl ir jai tenka nelengvas vaidmuo siekiant užsitikrinti investuotojų pasitikėjimą.

Pasitikėjimo svarbą puikiai iliustruoja Jungtinės Karalystės patirtis: šios šaliesskolos ir BVP santykis XIX ir XX amžiuje ne kartą buvo perkopęs 200 proc. ribą (Graikijoje šis santykis šiuo metu yra apie 130, o Portugalijoje – tik 90), tačiau tai nesutrukdė jai sėkmingai skolintis finansų rinkose ir vėliau grąžinti visus savo prisiimtus finansinius įsipareigojimus.

Šalies reputaciją taip pat didina efektyvus mokesčių surinkimas, nes būtent mokesčių mokėtojų pinigai yra pagrindinis valstybės biudžeto pajamų, taip pat ir paskolos grąžinimo, šaltinis. Belgijai, Prancūzijai ir Italijai mokesčius rinkti sekasi kur kas geriau negu Graikijai, Portugalijai ar Ispanijai, todėl šių šalių nemokumo rizika išlieka mažesnė, nepaisant didelio jų įsiskolinimo lygio. Lietuva yra tarp šalių, kurioms labiausiai nesiseka rinkti mokesčius, o tai nepadeda kovoti dėl investuotojų pasitikėjimo.

Graikijoje, Italijoje ir Vengrijoje jau dabar daugiau negu 10 proc. visų biudžeto pajamų skiriama palūkanoms mokėti, o palūkanų normoms augant šis skaičius gali nesunkiai padvigubėti. Atsižvelgiant į prognozuojamą bazinių palūkanų normų kėlimą ir nemažas šių šalių skolinimosi rizikos premijas toks scenarijus visai įmanomas. Didėjant palūkanoms esami mokesčių mokėtojai gali atsisakyti mokėti už savo tėvų ar senelių kadaise paimtas paskolas. Pavyzdžiui, kiekvienas naujagimis Graikijoje jau dabar yra “apdovanojamas” 30 tūkst. eurų skolos čekiu, už kurį kas mėnesį turi mokėti vidutiniškai po 100 eurų palūkanų.

Ar valstybėms naudinga bankrutuoti? Teoriškai valstybei bankrutuoti nėra reikalo, nes ji bet kada gali padidinti mokesčius ar prispausdinti pinigų. Tačiau euro zonos šalys nenori imtis pirmosios ir negali vykdyti antrosios šio plano dalies. Nepaisant to, valstybės bankrotas taip pat vargu ar būtų gera išeitis dėl neigiamų bankroto padarinių ekonomikai ir ilgam prarastos patikimo skolininko bei prekybos, politinio ar karinio partnerio reputacijos.

Islandijos sprendimas kompensuoti bankrutavusiuose Islandijos bankuose prarastus Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos gyventojų indėlius taip pat rodo didelę šalies, kaip patikimo skolininko, reputacijos naudą. Taigi valstybės skolų, kitaip negu informacinių technologijų ar nekilnojamojo turto, burbulas neturėtų sprogti, o veikiau lėtai išsileisti.

Suprasdamos valstybės bankroto galimą žalą ekonomikai, vyriausybės stengsis kaip išgalėdamos gerinti savo reputaciją, efektyvinti mokesčių surinkimą, optimizuoti skolinimosi strategiją ir lėtai bristi iš skolų upės, kartais neatsisakydamos ir kitų valstybių bei privačių investuotojų pagalbos. Jungtinės Karalystės, Belgijos ir kitų šalių pavyzdys rodo, kad tai pasiekiama.