Prieš du dešimtmečius Lietuvoje dominavo trys sporto šakos – futbolas, krepšinis ir rankinis, o dabar – tik viena. Kyla klausimas, kodėl taip atsitiko.

Prieš pat nepriklausomybės atkūrimą Lietuvos sportą sudrebino dvi tarptautinės rankinio pergalės – 1987 m. Kauno “Granitas” ir 1988 m. Vilniaus “Eglė” iškovojo Tarptautinės rankinio federacijos (angl. IHF) taures. Be to, rankinio rinktinė – pirmoji Lietuvos vyrų komanda, po nepriklausomybės atkūrimo dalyvavusi pasaulio čempionate. Ir dalyvavusi garbingai – tarp 24 rinktinių užimta 10-oji vieta. Taigi prieš du dešimtmečius Lietuvoje dominavo trys komandinės sporto šakos – futbolas, krepšinis ir rankinis.

Tačiau prabėgus maždaug dviem dešimtmečiams nuo Lietuvos rankinio aukso amžiaus padėtis smarkiai pasikeitė. Prisimenantiems šlovingus laikus dažnai vis dar atrodo, kad bent jau nacionalinės rinktinės turėtų žaisti geriau. O jaunosios kartos atstovams rankinis tapo terra incognita, ir jie dažnai net nežino šio žaidimo taisyklių.

Lietuvoje tai ne vien rankinio sporto problema. Sporto šakų hierarchija persiskirstė, ir dalis jų pateko į uždarą ratą: norint gauti geresnį finansavimą, reikia geresnių rezultatų, o pasiekti juos be pakankamų lėšų – sudėtinga. Kartu krinta sporto populiarumas. Rankinis, kaip ir daugelis kitų sporto šakų, išnyko iš kūno kultūros mokymo programų mokyklose.

Sudėtinga dabar ir nacionalinės vyrų rankinio rinktinės padėtis. Kovo 10 dieną mūsiškiai Vilniaus “Siemens” arenoje per Europos čempionato atrankos turnyrą susikaus su Rumunijos reprezentantais. Prieš tai mūsiškiai išvykoje žaidė su trečia pasaulio komanda Ispanija ir skaudžiai pralaimėjo 17:33, o vėliau namie susitiko su dar viena elitine planetos komanda, Kroatijos rinktine. Šiose rungtynėse lietuviai iki pat pabaigos kovojo dėl pergalės ir kroatus išgelbėjo tik ilgesnis atsarginių žaidėjų suolelis – pralaimėta 19:21.

Priminsime, kad pernai lietuviai buvo per žingsnį nuo finalinio pasaulio čempionato etapo, sausio mėnesį vykusio Švedijoje. Per atkrintamąsias varžybas mūsiškiai eliminavo Turkijos ir Makedonijos rinktines, tačiau dvejų rungtynių serijoje nepavyko įveikti norvegų barjero.

Aukštesnio meistriškumo žaidėjų emigracija

Šiuo metu Lietuvos vyrų rankinio rinktinė IHF klasifikacijoje tarp 48 komandų yra 34-oje vietoje, moterų rinktinė tarp 44 klasifikuotų rinktinių yra 36-ta. Taigi, ne kas.

Ir vyrų, ir moterų rinktinės pagrindą sudaro užsienyje žaidžiantys sportininkai ir sportininkės.

Per pastaruosius du dešimtmečius klostantis naujoms sporto tradicijoms, ypatinga reikšmė tenka rankinio klubams, tačiau jie stiprybe Lietuvoje pasigirti negali. Dažnas jų vos suduria galą su galu ir negali išplėtoti savo veiklos nuo aukščiausios grandies – suaugusiųjų komandos – iki vaikų sportavimo rankinio klubuose.

Taip pat dėl lėšų trūkumo neįmanoma sukurti ir efektyvios klubo valdymo struktūros, tad dažniausiai komandos vyriausiasis treneris yra tarsi Figaras – ir treneris, ir direktorius, ir rinkodaros vadybininkas, ir atstovas spaudai, ir interneto svetainės prižiūrėtojas.

Kita problema – kur sportuoti? Sporto bazėmis be savivaldos institucijų pagalbos joks klubas Lietuvoje nepasirūpins, bet pasigirti naujomis aikštelėmis, tinkamomis ir rankiniui žaisti, negalime. Dažnai jos pritaikytos tik krepšiniui.

Atkreiptinas dėmesys, kad, palyginti su krepšiniu, pavėluota reformuoti rankinio šalies čempionatus. Krepšinio klubai pirmieji susibūrė į Lietuvos krepšinio lygą ir perėmė čempionato reikalus bei rinkodarą į savas rankas. Tai labai prisidėjo prie krepšinio ir jo klubų stiprėjimo Lietuvoje. Kitos komandinės sporto šakos, tarp jų ir rankinis, delsė, ir čempionatai susilpnėjo – ypač dėl aukštesnio meistriškumo žaidėjų emigracijos.

Tiesa, nors ir pavėluotai, 1992 m. vis dėlto įkurta Lietuvos vyrų rankinio lyga. Tai lyg vilties spindulys. Dabar vyrų čempionatas sportiniu požiūriu yra vienas įdomiausių Lietuvoje, bet jam dar trūksta “gražių drabužėlių” – televizijos transliacijų, žiniasklaidos dėmesio, modernių salių. Moterų rankinio lyga įkurta dar vėliau ir jai dar reikia laiko subręsti tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme – didesnė dalis komandų žaidėjų labai jaunos, o lygos įvaizdžio kūrimas nėra pajudėjęs iš mirties taško.

Kita vertus, galbūt keičiasi ir moterų rankinio centrai. Štai LRT didžiosios taurės finale šiemet nebuvo nė vienos Vilniaus komandos – finale Kauno rajono “HC Garliava-SM” 27:22 nugalėjo Panevėžio KKSC “Silmeka” komandą. Tas pats ir vyrų padangėje – finale nebuvo tradiciškai juose žaidžiančių Kauno komandų. Klaipėdos “Žemaitijos dragūnas” gražia ir atkaklia kova 26:24 įveikė Vilniaus “VHC Šviesa” klubą.

Čia norėtųsi išskirti Klaipėdos “Žemaitijos dragūną”, kuris yra sektinas pavyzdys visoms Lietuvos rankinio struktūroms. Kryptingo ir nuoseklaus darbo klube rezultatas – praėjusį sezoną laimėti visi įmanomi titulai, o šiemet jau iškovota LRT didžioji taurė. Kaip juokauja klaipėdiečių vyriausiasis treneris Artūras Juškėnas, “Žemaitijos dragūnas” turi visko, išskyrus pinigų. Klube yra ir pakopinė žaidėjų rengimo sistema – nuo vaikų iki suaugusiųjų. “Žemaitijos dragūno” komandos pagrindą sudaro klubo išugdyti rankininkai.

Kamuolio greitis – 100 km/val.

Šių metų sausio mėnesį Švedijoje vyko 22-asis pasaulio vyrų rankinio čempionatas, kurio finale Prancūzija po pratęsimo nugalėjo Daniją. Rankinio specialistai dar dėlioja akcentus ir analizuoja čempionato rungtynes, tačiau kai kurios išvados peršasi pačios. Šiuolaikinis rankinis tapo daug greitesnis ir dinamiškesnis – taip įvyko ir dėl taisyklių kaitos (greitas kamuolio įžaidimas iš centro praleidus įvartį ar pasyvios atakos taisyklės taikymas), ir dėl žaidėjų individualaus meistriškumo bei fizinio pajėgumo.

Neįprastai pasikeitė krašto žaidėjų charakteristikos – per ataką poziciškai jie žaidžia “giliai” kampuose, o vartus sugeba atakuoti beveik iš nulinio kampo, galingais šuoliais įveikdami žemės trauką arba naudodami sudėtingą kamuolio metimo techniką.

Žinodamas, kad rankinio kamuolys skrieja apie 100 km/val. greičiu ir nuotolį nuo 6 m linijos iki vartų įveikia per trečdalį sekundės, imi suprasti, jog rankinio vartininkai yra tikri stebukladariai.

Pastebėjome tokį dalyką: dažnas lietuvis, per pastaruosius 20 metų nutolęs nuo rankinio, gyvai pamatęs aukšto lygio rungtynes nustemba – koks tai įdomus sportas! Ir kai lietuvio akys pripranta prie trijų, o ne dviejų žingsnių taisyklės, retas ginčysis: rankinis – kietas žaidimas!

Pirmąsias rungtynes pradėjo prezidentienė

Priminsime, kad pirmieji rankinio turnyrai Lietuvoje vyko Klaipėdos krašte ir juose dalyvavo vokiškos komandos. 1927 m. Klaipėdoje vyko turnyras, kurį organizavo Gimnastikos sporto klubas MTV (Männer Turn Verein). Rungtynės taip pat buvo žaidžiamos ir Šilutėje.

1931 m. rugsėjo 27 d. Kaune, LFLS stadione, vyko Moterų sporto šventė, apie kurią laikraštis “Mūsų sportas” rašė: “Šventės užbaigai mūsų moterys parodė mūsų sporte naują žaidimą – handbolį. Žaidė LFLS-ASK prieš rinktinę, sudarytą iš Š.Š. Kovo, LDS ASK ir Makabi sportininkių. Žaidimas pradedamas p. Prezidentienei (Sofijai Chadakauskaitei-Smetonienei) išmetus kamuolį. Laimėjo rinktinė rezultatu 6:4 (3:1).”

1954 m. spalio 3 d. Vilniaus Jaunimo stadione (dabar jo vietoje – Seimo rūmai) įvyko pirmosios oficialios rankinio rungtynės. Susitiko Vilniaus USK (Universiteto sporto klubo) ir sporto darbuotojų komandų rankininkai. per šias rungtynes rankininkais virto krepšininkai, futbolininkai, tinklininkai, lengvaatlečiai. Pergalę rezultatu 4:2 iškovojo sporto darbuotojai. Nuo tų metų rankinis pradėjo sparčiai populiarėti.

Po ilgai vykusios nebylios kovos tarp didžiojo ir mažojo žaidimo variantų 1961 m. rankinį 11 prieš 11 pakeitė mažasis – 7 prieš 7, kokį esame įpratę ir dabar matyti. Prie to svariai prisidėjo ir Tarptautinis olimpinis komitetas, numatęs grąžinti į olimpines žaidynes būtent mažąjį rankinį.

Dabar sunku tuo patikėti, bet rankiniui greitai kylant “į kalną”, vienu metu Biržų krašto rankininkus treniravęs Vladas Garastas 1962 m. laikraščio “Sportas” straipsnyje “Siaučia rankinio “epidemija” teigė, kad krepšinis sulaukė labai rimto konkurento ir jaunimas mielai žaidžia rankinį.

O tikras rankinio bumas kilo, kai Kauno “Atletas” 1963 m. iškovojo SSRS vyrų čempionų vardus.

Lietuvos rankinio komandos greitai užėmė pirmaujančias pozicijas Sovietų Sąjungoje. Rankinio pakilimą vainikavo Kauno “Žalgirio” moterų komandos dublis – 1967 ir 1968 m. žalgirietės laimėjo Europos čempionių taurę. Tai retas atvejis sporto istorijoje. Kaip ir tai, kad rankinio propaguotojas ir treneris Janis Grinbergas vienu metu treniravo dvi Sovietų Sąjungos rinktines – ir moterų, ir vyrų.

Įdomus faktas – 1967 m. Lietuvos rankinio taurės turnyre užsiregistravo net 269 komandos.

Aštuntajame dešimtmetyje iškilo Valdemaro Novickio žvaigždė. Geležiniu žmogumi vadintas rankininkas – vienintelis lietuvis, laimėjęs visus įmanomus rankinio titulus: olimpinio ir pasaulio čempiono, IHF taurės laimėtojo. V.Novickis gynyboje kėlė siaubą patiems tituluočiausiems varžovams ir buvo pripažintas geriausiu devintojo dešimtmečio gynėju. Jis buvo Kauno “Granito” ir Sovietų Sąjungos rinktinės kapitonas.