"Veido" archyvas

“Žmogus orkestras”, vadovavęs legendiniam miniatiūrų teatrui  “Šiupinys”, paties Eimunto Nekrošiaus pavadintas vienu geriausių Lietuvos komikų. Verslininkas. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventų ir bičiulių klubo prezidentas, restorano-muziejaus įkūrėjas, Karališkosios rezidencijos Birštone bendrasavininkis. Vadovauja restoranui “Ida Basar”.

Koks jis, ponas Vaclovas Kontrauskas? Susireikšminęs verslo elito atstovas? O gal – priešingai – šiltas, malonus, žinantis savo vertę žmogus, su kuriuo miela bendrauti? Kad ponui Vaclovui tinka antrasis apibūdinimas, įsitikinau apsilankiusi jo įkurtame kulinarinio paveldo muziejuje, kur senovinių baldų, indų, valgio gaminimo rakandų apsuptyje ir išsirutuliojo šis pokalbis.

Pono Vaclovo “ligos”

“Yra tokia liga, vadinama antikvariatu. Vieni žmonės priklausomi nuo kazino, kiti – nuo alkoholio, narkotikų ar moterų, aš priklausomas nuo antikvarinių daiktų. Tai priklausomybei ir turiu dėkoti, kad pavyko surinkti nemenką kulinarinio paveldo daiktų kolekciją. Joje baldai, indai, tai yra ant ko valgyti, iš ko valgyti, kuo valgyti… Vien indų daugiau nei 6000 – porcelianinių, keraminių, sidabrinių, melchiorinių, medinių… Pastarieji atspindi mūsų tautos istoriją. Lietuviai iš medinių indų valgė šimtmečiais, tik vėliau atsirado keramika, porcelianas, fajansas. Beje, ilgai Europoje niekas nežinojo, iš ko porcelianas pagamintas, o porcelianą išradę kinai kruopščiai saugojo savo paslaptį. Porcelianas buvo toks brangus, kad nestebina istorijos šaltiniuose aprašytas atvejis apie dviejų Vokietijos karalių tarpusavio mainus, kai keletą porceliano vazų iškeitė į 600 dragūnų pulką. Labai mėgstu stalo sidabrą. Jis, kaip ir porcelianas, buvo tik turtingų žmonių privilegija. Beje, kadaise ir geležis buvo prieinama tik turtingiesiems. Ilgai lietuvių protėviai iš metalinių įrankių turėjo tik peilį, net kunigaikščiai mėsos atsipjaudavo peiliu, bet valgydavo rankomis. Tad lietuviai miškus taip labai vertino ne tik dėl žvėrių, paukščių, grybų, uogų, bet ir dėl medienos. Iš jos pasigamindavo daugelį būtiniausių daiktų – nuo namo iki stalo ir indų”, – paaiškino pašnekovas, be kolekcionavimo, turintis ir daugiau “ligų”.

Ponas Vaclovas medžioja, nors ir nesijaučia esąs toks medžioklės fanatikas, kad lakstytų į Rusiją ar Afriką pašaudyti gyvūnų. Mat restorano savininkui labiau nei nudobti žvėrį patinka pats medžioklės procesas: juk tenka nužingsniuoti nemažai kilometrų, pajudėti gryname ore. Beje, fiziškai padirbėti, išsijudinti tenka ir Rokiškio rajone esančioje šeimos sodyboje, irgi muziejuje, kur sukaupta per 3000 eksponatų. Tai Dailės kombinato ir tautodailininkų darbai – drožybos (meškos, paukščiai, Palangos Juzės), gintaro inkrustacijos, dirbiniai iš šiaudų, kalvių dirbiniai, keramikos lipdiniai, faneruoti paveikslai… O po specialiai įrengta 80 kv. m stogine – vežimai, važiai, rogės, rogutės, medinės statinės ir statinaitės. Yra ir 15 skulptūrų parkas. Sodyboje vyksta Laibgalių bendruomenės renginiai, poezijos pavasariai, atvyksta ekskursijų. Tiesa, sodyboje gyvena Henritos Kontrauskienės tėveliai, tačiau patys vieni sodybos muziejaus priežiūros darbų neįveiktų. “Teritorija didžiulė, ir kai nuvykstame, visada randame, ką naudingo nuveikti. Jei ne sodyba, ne medžioklė, reikėtų lieti prakaitą sporto klube, bet tikrai nežinau, ar rasčiau tam laiko”, – tvirtina V. Kontrauskas, dar vieną pomėgį besidalijantis su žmona Henrita. Juodu aistringi žvejai, žuvis iš gelmių traukiantys ne tik Lietuvoje.

Nuimkite “cepelinui” karūną!

“Sukaupėme apie 2000 senų kulinarinių knygų, iš jų 300 išleistos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. O seniausia knyga – 1712-ųjų lenkų kalba išspausdinta “Kuharka Litewska”. Žmona Henrita kruopščiai išstudijavo visus prieinamus istorinius šaltinius apie senovės lietuvių maitinimosi įpročius. Taip sužinojome, kad senoji lietuvių virtuvė buvo labai įdomi. Mes nesame cepelinų ir vėdarų valgytojų tauta! Vėdarai, cepelinai, tai yra didžkukuliai, kugelis – bulvių plokštainis – atsirado vėlai. Iki XIX amžiaus pradžios mes, lietuviai, nei bulvių, nei cukraus neturėjome. Valgėme uogas, grybus, žvėrieną, žuvis, vartojome prieskonines žoles. Net rusų istoriniai šaltiniai rašė, kad lietuvių kunigaikščiai naudoja “per daug “pripravų”, tai yra prieskonių. O tie prieskoniai buvo kanapės, kanapių aliejus, spanguolės, čiobreliai, erškėčių uogos… XIV amžiaus lietuvių virtuvė buvo labai gurmaniška, todėl mūsų virtuvės didybė nepelnytai užmiršta.

Antai perlinėmis kruopomis kimšta žąsis XVI–XVIII amžiais buvo tikras delikatesas. Lig valiai mėsos turėjo didieji kunigaikščiai, aplink Birštoną karališkuose medžioklės plotuose medžiodavę po devynis mėnesius per metus, o tada grįždavę namo į Kernavę ar į Trakus. Paprastiems žmoneliams buvo draudžiama medžioti, rinkti uogas, todėl valgė, ką užsiaugindavo ūkeliuose – kiaulieną, avieną, grūdų produktus. Ir kai atsirado bulvės, o jos pas mus labai gerai augo, išgelbėjo nuo bado daugybę žmonių, – aistringai dėstė senovės lietuvių virtuvės žinovas. – Mūsų krašte labai vertintos ežerų ir upių žuvys. Deja, šiais laikais, kai Lietuva prarado savo laivyną, valgome nežinau ką. Lietuvoje karališkomis žuvimis buvo laikomos seliavos. Jomis būdavo galima atsiskaityti vietoj pinigų, kaip, beje, ir vytinta šerniena. Puikios žuvys lynai, vėgėlės, karpiai. Mūsų augintojai nenaudoja chemijos, priedų ir stimuliatorių. Vakariečiai ypač vertina karpius, o mes – ne. Nes karpių visada laisvai galima nusipirkti. Jogaila labai mėgo karpius. Lydekos, sterkai – puikios žuvys, o lietuviška žvėriena neturi cholesterolio.”

Atitiko kirvis kotą

“Susipažinome VISI vieno renginio metu. Buvau VISI estradinių miniatiūrų teatro “Šiupinys” lyderis, esu vienas iš visoje Lietuvoje garsios studentiškos kavinės “Visytė” įkūrėjų. Ten ir susitikome, vienas kitam į akį kritome. Nors tai nereiškia, kad meilė atėjo iš pirmo žvilgsnio. Henrita buvo aktyvi, aš – labai aktyvus, ir vienas kito nepaleidome. Rimtai draugavome apie metus, o dabar drąsiai galiu pasakyti: mums abiems labai pasisekė, kad vedėme – atitiko kirvis kotą. Drauge ir pasensime.”

Šiemet Vaclovo ir Henritos mamytėms sukaks po 80 metų, tad šeimos laukia net du jubiliejai. “Stengiamės kuo dažniau susitkiti su tėvais, kuo daugiau su jais pabūti”, – pasidalijo V.Kontrauskas, liūdnai pastebėjęs, kad jo tėvelis jau iškeliavo anapilin. Šioje šeimoje giminystės ryšiai – ypač tvirti. “Aš turiu brolį, o Henrita – seserį. Kadangi savų vaikų nėra, rūpinamės jų vaikais, – pasakojo ponas Vaclovas. – Mano brolis turi tris sūnus (vyriausiasis Justas jau baigė VGTU trečią kursą, o pagrandukui Kiprui tik aštuoneri metai. Vidurinysis Žygimantas 16 metų gimnazistas, jis – mano krikštasūnis). O Henritos sesers dukrelė Lingailė baigė VGTU verslo vadybos bakalauro ir magistro studijas, dirba mūsų įmonėje, neretai pavaduoja Henritą.”

Apie ištikimybę

“Pasiturintys išvaizdūs vyrai domina daugelį moterų. Ar jūsų santuokos niekada nekamavo populiari “meilės trikampių” liga?”

“Aš pagal zodiaką jautis, o tai reiškia, kad labai tvirtai stoviu ant žemės. Vadovaujuosi pirmiausia protu, o tik paskui jausmais. Todėl man tie “nuėjimai į kairę”, o dar labiau – išsidraskymai sulaukus 40–50 gyvenimo metų, be galo keisti ir juokingi. Kodėl draskomos šeimos? Ogi dėl kažkokių hormonų audrų galvoje. Susižavėjimas trunka trumpai, o paskui reikia gyventi. Žinau daug pavyzdžių, kai vyrai susirado jaunas žmonas ar drauges. Kai tokiam reikia į diskoteką eiti, o norėtųsi ant sofutės prigulti, man jo labai gaila. Kai dažo plaukus ir eina į sporto klubą, kad neatsiliktų nuo jaunos tarnaitės – irgi gaila. Jaunos merginos daug pastangų deda, kad susuktų galvas tokiems vyrams. Jie mano esą išskirtiniai, o nesupranta, kad tokias domina tik jų padėtis. Pažįstu tokių, kurie suklydę už galvos ėmėsi: “Dieve, Dieve, kodėl taip padariau? Jei galėčiau atsukti ratą atgal, to nebūtų nutikę.” Bet jau dažniausiai būna sudeginti tiltai ir kelio atgal nėra. Protas turi būti pirmiausia, o paskui visa kita. Nes dėl vieno asilo labai daug žmonių tampa labai nelaimingi.”

“Kas tie asilai?”

“Asilas – tas, kuris mano, kad labai kietas, labai gražus, o paskui dėl tos saviapgaulės labai daug žmonių nelaimingus padaro. Ir dėl to asilas kaltas, o ne mergužėlė. Žinau istorijų, kur žmogus verslą turėjo, o žlugo ir verslas, ir šeimos neteko. Bet svetimo gyvenimo gyventi negalima, ką tu jiems patarsi? Kiekvienas turi savomis kojomis nueiti skirtą kelią.”

“Ar sveikai maitinatės?”

“Henrita – taip. O aš mėgstu skaniai pavalgyti, o kas skanu – nelabai sveika. Negaliu valgyti vien vegetariško maisto. Valgau per daug, per skaniai ir per riebiai. Bet jei atsisakyčiau sviesto, grietinės, padažų, tai nebūtų taip skanu”, – gurmaniškų pomėgių neslėpė pašnekovas, prisipažinęs, kad dievina itališką virtuvę, tačiau… negali pakęsti makaronų ir picų. O kaip dėl kitų žalingų įpročių?

“Aš 30 metų rūkiau, o 2006 metų kovo 6 dieną mečiau. Bet mečiau reanimacijos palatoje. Prisimenu, į reanimacijos palatą atėjo du šviesuliai – Šerpytis ir Laucevičius (vieni garsiausių šalies kardiologų – aut.). Sako: “Vaclovai, sveikatos neparduosime. Arba meti rūkyt, arba nelabai padėsime. Stengsimės, bet…” Vieta ir laikas taip stebuklingai paveikė, kad atidaviau cigaretes, žiebtuvėlį ir pasakiau: “Metu.” Ir mečiau. Bet paskui kažkodėl padidėjo apetitas, priaugau 10 kilogramų, su kuriais nepavyksta susidoroti”. Vis dėlto ponas Vaclovas ne tik pats džiaugiasi neberūkantis, bet ir tapo smarkiu kovotoju su šiuo įpročiu: uždraudė traukti dūmą firmos patalpose, namie. Ir bičiulius, kurie mėgina tai daryti jam matant, tiesiog “persekioja”. Juk, anot pašnekovo, ir geriausias gydytojas nepadės, jei žmogus savimi nesirūpins.

“Jei jau prakalbome apie draugus, tikriausiai jų turite dešimtis”

“Tik atrodo, kad turiu labai daug draugų. Bet tikrų, kurie bus šalia laimėje ir nelaimėje, nėra daug. Aplink kiekvieną mūsų yra sritis, kur sukasi daug žmonių, ir kai kam tai gali sukelti iliuzijų, kad jie turi labai daug bičiulių. Bet iš tiesų dauguma – tik pakeleiviai, kuriems naudinga ar malonu bendrauti. Šiuolaikiniame pasaulyje yra per daug prisiplakėlių, reikia stebėti ir neturėti daug iliuzijų, kad bėdai ištikus nenusigręš, neišduos, o susiklosčius tam tikroms tau nepalankioms aplinkybėms, kad jis tave pažins… Žmonių susvetimėjimas didžiulis. Prieš 20 metų man sakė draugas iš Vokietijos: “Nepatikėsi, kaip greit pas jus į Lietuvą ateis antivertybės.” Negalėjau patikėti. Su draugo šeima draugaujame 30 metų. Jo pranašystės išsipildė su kaupu: labai daug susvetimėjimo, nevertinami seni žmonės, nereikalingi nei valstybei, nei vaikams ar vaikaičiams. Mačiau daug pavyzdžių, kai paliegusieji ir ligoti šaukiasi mirties, nes slaugyti nėra kam ir už ką, butas vaikams ar vaikaičiams užrašytas, o šie laukia, kol jų geradarys į dausas iškeliaus.”

“Tai kaip išgyventi tokiame pasaulyje?”

“Tarp visų bėdų ar nesėkmių, net ištikus baisiausioms situacijoms, stengiuosi įžvelgti bent trupinėlį kai ko pozityvaus. Jei tu ne optimistas, tai nieko negali sukurti. Ir aš manau, kad žmonės, kurie gyvenime nemažai pasiekia ir pasieks, turi būti ir realistai, ir optimistai. Be abejo, nereikia manyti, kad viskas tik rožėmis klota. Buvo ir nelaimių, ir sudėtingų situacijų, bet pasitelkę optimizmą – įveikėme. Negalima praeitimi gyventi. Jei tik žmogus ima ja gyventi, įsmunka į depresiją, darosi piktas, sudėtingas kitiems ir sau. Žiūrėti į priekį, džiaugtis kiekviena diena, kurią Dievulis davė, pragyventi kuo geriau. Tokios mano “taisyklės”, ir aš laimingas, kad taip elgiuosi. Gal kartais mano energijos pliūpsniai ir per dideli, bet tai veža, ir jei gali idėja užkrėsti kitus, tai labai gerai.”