Statistikos departamentas skurdo rizikos ribą Lietuvoje paskutinį kartą matavo 2009 m. Tada ji siekė 831 Lt vienam asmeniui ir 1746 Lt šeimai. Žemiau šios ribos tuomet gyveno 20,6 proc. gyventojų. Daugiausia jų – kaimuose gyvenantys vyresni žmonės. Panaši dalis skurstančiųjų būdavo kasmet nuo matavimo pradžios 2005 m., skyrėsi tik pinigų suma, nuo kurios asmenys laikomi skurstančiais.

“Veido” kalbintų ekspertų manymu, tendencija, kad kas penktas šalies gyventojas skursta, greičiausiai yra išlikusi, nors per krizę veikiausiai vargšų skaičius bus kiek padidėjęs. “Tiesa, čia svarbu turėti omenyje, kad skurdo riba yra santykinė. Dėl to šis matas yra kritikuojamas. Pagal jį, jei valstybėje skursta visi, bet vienodai, tada bendras skurdo lygis yra mažesnis. O jei visi gyvena turtingai, bet gyventojų pajamos labai diferencijuotos, tada ir skurdo riba labai išauga”, – aiškina socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis.

Ekonomisto Romo Lazutkos teigimu, skurstantis skurtančiam nelygu. “Juo laikomas ir tas, kuris gyvena vienas ir uždirba, sakykim, 800 Lt. Tačiau šalyje yra kelios dešimtys tūkstančių žmonių, kurių mėnesio pajamos nesiekia ir 300 Lt. Jie išgyvena tik iš artimųjų paramos ar atsitiktinių darbų”, – sako R.Lazutka.

Seniūnijų socialiniai darbuotojai teigia pastebintys, kad skurstančiųjų šalyje daugėja. Taip atsitiko dėl didžiulių šildymo sąskaitų, dėl augančių maisto kainų, dėl didelio nedarbo, dėl provincijoje mažų atlyginimų ir daugybės kitų priežasčių. Todėl prašančiųjų finansinės paramos, pašalpų ir lengvatų padaugėjo dešimtimis tūkstančių.