Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys tvirtina, kad sveikatos reforma vyksta sklandžiai: sumažinta ligoninių, atpiginti vaistai, esą jau matyti ir teigiamas finansinis pertvarkų efektas.

Tačiau ar popieriuje suplanuotos pertvarkos nėra bejėgės prieš tikrovę: niekas negali priversti susijungti dviejų Klaipėdos ligoninių, o prie Santariškių klinikų nenorintis jungtis Onkologijos institutas teisybės ieško teismuose? “Taip atsitinka, kai paisoma ne pacientų, o savo interesų ir svarbu tik tai, kam pavaldi išliks ligoninė”, – įsitikinęs ministras.

Jis mano, kad dėl uostamiesčio ligoninių jungimo pavyks susitarti su naująja dabar išrinkta Klaipėdos savivaldybės taryba, o Onkologijos institutas bus sklandžiai prijungtas prie Santariškių, teismams atmetus jo vadovų pretenzijas.

VEIDAS: Reformos tikslas – kuo patogesnis pacientų aptarnavimas. Bet štai pastarasis viešumon iškilęs konfliktas rodo visai ką kita: naujausią pozitronų emisijos tomografijos aparatą, padedantį tiksliai ištirti, kaip vėžys išplitęs po žmogaus organizmą, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) paskyrė Santariškių klinikoms, o ne tokius pacientus gydančiam Onkologijos institutui.

R.Š.: Dar 2008 m. paraišką tokiam aparatui įsigyti pateikė vienintelės Santariškių klinikos. Onkologijos institutas jokios paraiškos šiame projekte pateikęs nebuvo. Tai dėl ko dabar diskutuojama? Nėra taip, kad ministerija perka aparatūrą ir atiduoda ją vienai ar kitai ligoninei, – čia pati gydymo įstaiga sprendžia, ko jai reikia, ir teikia paraišką ministerijai dėl ES lėšomis finansuojamo įsigijimo.

Šis tomografas bus naudojamas tirti visiems pacientams – ne tik sergantiems onkologinėmis ligomis. Viena jo paskirčių – tirti kardiologinius sutrikimus. Pavyzdžiui, Kaune šio aparato įsigijimas finansuojamas per kraujagyslių ligų mažinimo programą. Juk svarbiausia, kad žmonės gautų paslaugą, o kuri įstaiga ją teiks, pacientams nėra taip svarbu. Taigi čia ir vėl aistras kursto interesai, neišsami informacija.

VEIDAS: Tad kaipgi vyksta pati reforma? 2009-ųjų gruodį patvirtintose jos gairėse buvo numatyta per dvejus metus Lietuvoje palikti tik kelis aukščiausio lygio, universitetinius medicinos centrus, neatidėliotinas specializuotas paslaugas teikiančias regionines ligonines ir tik globą bei slaugą siūlančias rajonų ligonines. Kokie rezultatai dabar, praėjus daugiau nei pusei reformos termino?

R.Š.: Pavyko pasiekti jau labai daug. Iš 81 veikusios sveikatos priežiūros įstaigos dabar yra likusios 65 – kitos buvo sujungtos arba prijungtos. Dar penkių ligoninių pertvarkai Vyriausybė pritarė praėjusios savaitės posėdyje: Respublikinė tuberkuliozinė infekcinės ligoninė, Vilniaus universiteto vaikų ligoninė ir Valstybinis patologinis centras bus prijungta prie Santariškių klinikų. Be to, bus sujungtos Vilniaus miesto universitetinė ir Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninės, o Vilniaus gimdymo namai bus prijungti prie Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės.

Sėkmingu laikome ir kitą reformos aspektą – paslaugų restruktūrizavimą. Nutraukus finansavimą buvo uždaryti tie rajoninių ligoninių akušerijos ir chirurgijos skyriai, kurie iki tol dirbo nepakankamu krūviu. Dėl to žmonėms nebegalėjo būti užtikrintos kokybiškos paslaugos, jas buvo nebesaugu ir neracionalu teikti dėl per mažo operacijų ir gimdymų skaičiaus. Dabar rajonų gyventojams suteikta galimybė šias paslaugas gauti regioninėse ligonėse, iš aukštesnės kvalifikacijos specialistų, naudojančių geresnę aparatūrą.

Kitaip tariant, skeptikų prognozės, kad reforma nepavyks, nepasiteisino.

VEIDAS: Vis dėlto rajonai reforma nė kiek nesidžiaugia ir skundžiasi dėl nelygybės. Didžiosios Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ligoninės nieko nepraranda, o pertvarkytos rajoninės paliktos vaduotis mirtimi, nes iš jų paprasčiausiai atimtos brangiausiai apmokamos paslaugos. Be to, pacientams esą nesudaromos sąlygos gydytis regioninėse ligonėse – stinga greitosios pagalbos automobilių jiems ten skubiai nuvežti.

R.Š.: Skaičiavimai rodo ką kita: tos ligoninės, kuriose buvo uždaryti iki tol nepakankamą apkrovą turėję skyriai, 2010 m. pirmą kartą baigė be nuostolių. Jos juk neturėdavo pakankamos paslaugų apimties, bet vis tiek turėjo išlaikyti visą parą budinčius chirurgus, anesteziologus, reanimatologus, mokėti jiems didžiulius atlyginimus – už tai, kad jie čia darbavosi antraeilėse pareigose. Kreipkitės į bet kurią reformuotą rajono ligoninę – visose patvirtins, kad panaikinus šiuos brangius skyrius jų finansinė padėtis smarkiai pagerėjo.

O dėl greitosios pagalbos automobilių – jų parkas buvo atnaujintas ir papildytas dar iki reformos. Niekur nebuvo taip, kad stigtų greitųjų. Žiniasklaida kartais praneša, kad esą dėl greitosios pagalbos trūkumo įvyko nelaimė, bet medicininis auditas nė karto nėra patvirtinęs tokių išvadų.

Greitosios pagalbos automobilių tikrai niekur netrūksta – tik, žinoma, jie turi būti nuolat atnaujinami, aprūpinami vis geresne aparatūra. Netrukus pradėsime dar vieną tam skirtą programą.

VEIDAS: Kiek pinigų jau išleista sveikatos apsaugos reformai įgyvendinti?

R.Š.: Reformos išlaidos – tai išeitinės kompensacijos atleidžiamiems darbuotojams ir kreditorinių įsipareigojimų dengimas tai atvejais, kai keitėsi įstaigų nuosavybės forma, – kad senos skolos nebūtų perduotos naujiems savininkams. Buvo numatyta, kad tai atsieis 25,8 mln. Lt, iki šiol panaudota 17,4 mln. Lt. Galime palyginti, kad dešimties uždarytų skyrių metinis darbo užmokesčio fondas siekė 30 mln. Lt.

VEIDAS: Ar suskaičiavote, kiek iš viso pavyko sutaupyti dėl įstaigų tinklo optimizavimo?

R.Š.: Pradedant reformą planuota, kad finansinis efektas turi siekti 270–343 mln. Lt. Lygindami 2009, 2010 ir 2011 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą – o tai ir yra visi sveikatos priežiūrai skiriami pinigai – matome kasmetinį mažėjimą: per dvejus metus visas PSDF biudžetas susitraukė 300 mln. Lt.

VEIDAS: 2009 m. Pasaulio bankas (PB) paskelbė, kad Lietuvoje ligoninių ir gyventojų skaičiaus santykis, kai 100 tūkst. gyventojų tenka penkios ligoninės, yra dvigubai didesnis nei vidutiniškai ES. Kokia statistika yra dabar?

R.Š.: Reikėtų remtis ne PB, o kur kas tikslesniais mūsų skaičiavimais. Tikroji padėtis buvo tokia, kad prieš prasidedant reformai 100 tūkst. Lietuvos gyventojų teko 3,45 ligoninės. ES vidurkis siekia 2,97, senosiose ES šalyse jis yra 3,1, o naujosiose – 2,6. Dabar, sujungus ligonines, mūsų statistika bus dar geresnė.

Skirtingi skaičiai gaunami dėl to, kad PB į statistiką greičiausiai įtraukė ir slaugos įstaigas. Bet dabar jos nei Lietuvoje, nei pasaulyje nebepriskiriamos prie stacionarių sveikatos priežiūros įstaigų.

VEIDAS: Ar skaičiuojama, kiek gydytojų emigruoja dirbti į užsienį? Ar turite idėjų, kaip sustabdyti Lietuvos medikų bėgimą?

R.Š.: Lietuvoje dėl to didelių problemų nekyla. Saugiu lygiu, nedarančiu įtakos sveikatos apsaugos kokybei, ES laiko ne didesnę kaip 3 proc. per metus siekiančią visų licenciją turinčių gydytojų emigraciją. 2010 m. šis skaičius Lietuvoje buvo 2,15 proc. – dirbti į užsienį išvyko 279 gydytojai. Žinome šį skaičių, nes išvykstantys gydytojai turi gauti SAM pažymą, kad jų diplomas atitinka ES direktyvas. Daugiausiai gydytojų – 357 (2,7 porc.) dirbti svetur išvyko 2005 m., vos tik Lietuva įstojo į ES. 2006 m. tokių buvo 186 (1,4 proc.), o 2009 m. – jau tik 139 (0,9 proc.). Pernykštis padidėjimas greičiausiais susijęs su naujos darbo rinkos Vokietijoje atsidarymu.

VEIDAS: Kaip yra su vaistų kainomis Lietuvoje? Jos mažėja ar vis dėlto kyla?

R.Š.: Per praėjusius metus buvo įgyvendinta daug priemonių pagal vaistų prieinamumo didinimo planą. Tai antkainių reguliavimas didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje; gamintojų deklaruotos vaistų tiekimo kainos; vaistų rašymas recepte tik bendriniu, o ne firminiu pavadinimu; nauja kompensuojamųjų vaistų kainyno tvarka; monitoriai vaistinėse, leidžiantys pasirinkti pigiausią tos pačios cheminės sudėties vaistą.

Suskaičiavome, kad nors kompensuojamųjų vaistų receptų skaičius per 2010 m. išaugo 2,3 proc., vieno recepto kaina sumažėjo 8,3 proc., taigi ligonių kasos išleido beveik 43 mln. Lt mažiau, o žmonių priemokų suma – 48,5 mln. Lt. Geri ir nekompensuojamųjų vaistų rodikliai: vidutiniškai jų kainos sumažėjo 10 proc.

VEIDAS: SAM pasiūlė darbdaviams per metus vieną dieną skirti darbuotojų profilaktiniam sveikatos patikrinimui. Ar Jūs pats tikite, kad Lietuvos poliklinikose galima per vieną dieną pasitikrinti sveikatą?

R.Š.: Man keista, kad šis pasiūlymas sutinkamas taip priešiškai. Aš pats prieš kelerius metus, norėdamas gauti ginklą, sveikatą pasitikrinau per vieną dieną. Tai atlikau Vidaus reikalų ministerijos poliklinikoje.

VEIDAS: Tai specializuota poliklinika, galbūt ten iš tiesų sudarytos sąlygos pareigūnams pasitikrinti operatyviai.

R.Š.: Mano žmona ir vaikai gydosi paprasčiausioje poliklinikoje, pagal savo gyvenamąją vietą, ir niekada jiems nekyla jokių problemų. Žinoma, norėdami sveikatą pasitikrinti vienu atėjimu turėtumėte viską gerai susiorganizuoti, bet tai tikrai įmanoma.

VEIDAS: Pagal išsilavinimą Jūs teisininkas. Kuriai ministerijai vadovauti sunkiau – Vidaus reikalų ar SAM? Ar Jums nestinga gydytojo kvalifikacijos, profesinių žinių?

R.Š.: Kiekviename darbe savi iššūkiai, nelengva niekur. Medicinos žinių neturiu, bet nemanau, kad ministrui jų reikia. Tai juk politinių, vadybos sprendimų reikalaujantis postas – man juk nereikia diagnozuoti ligų. O jei kyla specifinių klausimų – SAM aparate dirba daugybė profesionalių medikų. Pavyzdžiui, ES iš 27 šalių sveikatos apsaugos ministrų aštuoni yra teisinkai, panašiai tiek gydytojų, o visi kiti – įvairių specialybių, nuo mokytojų iki profesionalių politikų, ekonomistų.