Rusų dramos teatras
Trisdešimtmetis režisierius Agnius Jankevičius daug ką perėmė iš savo mokytojo Jono Vaitkaus. Visų pirma – pagarbą geometriškai griežtoms teatrinėms formoms, nepataikaujančioms prie visokeriopų efektų gausos pripratinto nūdienos žiūrovo skoniui. Konceptualumu ir minimalistinės formos grynumu Agniaus spektakliai šiandien netgi pranoksta jo mokytojo kūrinius. “Paveldėtas” ir intensyvaus, produktyvaus darbo pomėgis – jauno režisieriaus premjeros randasi viena po kitos.
Pagaliau – jose vaidinantys aktoriai, kaip ir po J.Vaitkaus spektaklių, teigia, kad darbas su didelius reikalavimus keliančiu režisieriumi buvo sekinantis, tačiau pasitaikius progai mielai sutiktų išgyventi tokią “golgotą” dar kartą.
Apgaulingas juokas
Intriguojanti spektaklio priešistorė, paremta rusų rašytojo bei kino režisieriaus Pavelo Sanajevo autobiografine istorija, veikiausiai padeda privilioti į teatro salę daugiau smalsuolių, nors išankstinis jos išmanymas žiūrovui nėra būtinas. Viską, ką privalu žinoti, spektaklio pradžioje publikai perteiks pasakotojo vaidmenį prisiėmęs Aleksandras (akt. Valentinas Krulikovskis), į kurį išauga vaikystėje senelės negailestingai “dresuotas” mažasis Saša (akt. Valentinas Novopolskis).
Perteiks vaizdingai, su kruopščiai parinktomis fotografijomis (seniai neteko regėti teatruose taip tiksliai naudojamos vizualinės medžiagos). Todėl tai, kad nuolaidaus drambloto Sašos senelio (akt. Vladimiras Dorondovas) prototipas tikrame gyvenime buvo liaudies artistas Vsevolodas Sanajevas, jo mamos (akt. Julija Krutko) – aktorė Jelena Sanajeva, o močiutės visaip keikiamas “kraugerys liliputas” – ne kas kitas, kaip lietuviškai publikai puikiai pažįstamas aktorius ir režisierius Rolanas Bykovas, vilnietiškojo pastatymo autoriams nėra labai svarbu. Juolab P.Sanajevo apysakos “Palaidokite mane už grindjuostės”, tapusios Mariaus Macevičiaus sukurtos inscenizacijos pagrindu, populiarumas įrodo, kad psichologinis terorizmas šeimose – itin aktuali tema.
“Prakeikta meilė” prasideda apgaulingai – tarsi nerūpestinga buitinė komedija. Vėliau humoras pamažu “tamsės”, ir publikai dings noras kvatotis. O režisierius į spektaklio audinį vieną po kitos pradės smaigstyti tragiškas “vinutes”, kurių vis daugės, kol galiausiai po finalinio senelės (akt. Inga Maškarina) monologo apsižiūrėsite stebintys jaudinančią gyvenimo dramą. “Prakeikta meilė” – retas nūdienos repertuaruose spektaklis, iš kurio išeiti apsiašarojusiam visiškai ne gėda.
Drama neišlepintiems žiūrovams
Tiesa, prieš tai reikės pakelti beveik dvi valandas kone be pertraukų (tik su pora muzikinių intarpų) greitakalbe beriamo literatūriškai nepriekaištingo, bet psichologiškai sudėtingo teksto. Būsime atviri: anaiptol ne visi žiūrovai, išlepinti nūdienos sceninių “saldumynų”, pasirengę tokiam režisieriaus išbandymui. Tačiau šiuo atveju tai labiau publikos, o ne spektaklio problema.
Visa apčiuopiama “Prakeiktos meilės” scenografija – keturios priešais žiūrovus stovinčios kėdės. Jose sėdintys personažai tarsi uždaryti savo ankštuose vienatvės rėmuose, kurių nevalia pažeisti. Viso vaidinimo metu aktoriai stengsis neliesti vienas kito. Netgi tuomet, kai rodomas motinos ir jos pasiilgusio sūnaus apsikabinimas, jis vyksta žiūrovo vaizduotėje, bet ne scenoje. Tai, kad A.Jankevičius, nenaudodamas jokių metaforinių fokusų, literatūriniame spektaklyje sugeba “įdarbinti” žiūrovo vaizduotę, yra geriausias jo meistriškumo įrodymas.
Pagyrimo verta ir pagrindinio vaidmens atlikėja I.Maškarina, kurios darbas “Prakeiktoje meilėje” turėtų garantuoti aktorei vietą tarp šiųmetinių “Auksinių kryžių” nominantų. Ne mažiau įstabus scenoje mažasis Saša – aktorius V.Novopolskis vaikiškų jausmų įvairovę atspindinčiomis akimis.
Beje, “Palaidokite mane už grindjuostės” – tai keista konfliktų namuose išvarginto mažo berniuko svajonė: jis verčiau sutiktų numirti ir būti palaidotas kukliame mamos butuke, nei iki pilnametystės kentėti perdėtą paranojiškos močiutės meilę. Suaugusiems kartais sunku įvertinti, kokius ženklus vaikų psichikoje palieka jų geriausi norai. Prisiminkime tai, sugrįžę į savo namus.