Iškart pranešu, kad apskritai esu progresinių mokesčių šalininkė, vis dėlto labai nenorėčiau, kad dabar socialdemokratų siūlomas tokių mokesčių variantas virstų realybe. Pagrindinė priežastis paprasta – mokesčiai nėra tikslas, jie viso labo priemonė. Tuo tarpu siūlomas variantas mažai ką keičia, mat žmonės, kurių pajamos nedidelės, kaip negalėjo šitoje šalyje virsti visateisiais ekonomikos žaidėjais, taip ir negalės (mat jų anekdotiškai mažos pajamos ir toliau bus apmokestinamos), nors būtent tai praktiškai visada yra pagrindinis tokios sistemos formavimo pagrindas.

Tad ko siekiama? Manyčiau, žaidimas labai paprastas – artėjant rinkimams ir vėl savo rinkėjams duoti žinią, kad va kokie mes geri, nors mums ir vėl nepasisekė.

Vis dėlto net šis nevykęs bandymas leidžia priminti politinės ekonomijos seniai žinomą tiesą: visos įmanomos apmokestinimo (progresinio taip pat) sistemos tėra ideologijos, tam tikros tikėjimo struktūros, kurias dėl savo vidinių įsitikinimų renkasi individai ar šalys, norėdamos nupešti žąsis taip, kad tos tyliau gagentų. Nors variantų gali būti begalė, visus juos galima išgryninti iki trijų pagrindinių sistemų.

Dalis politikų ir ekonomistų remiasi pajėgumo mokėti ideologija, o beapeliaciškai tvirtinant, kad turtingieji gali mokėti daugiau, reikalaujama progresinio pajamų ir turto apmokestinimo. Ištakos aptinkamos Adamo Smitho “Tautų turte”, o dabar tai gana populiari amerikietiškų liberalų ir Vakarų Europos socialdemokratų formulė. Vis dėlto demagogijos elementas čia akivaizdus: na, ir kas norėtų, juolab siūlytų, daugiau apmokestinti tuos, kurie negali mokėti? Pats terminas “pajėgumas mokėti” neturi jokio realaus turinio. Juo remiantis neįmanoma išspręsti jokios sudėtingesnės mokesčių problemos, tiesa, galima rimtai aiškinti, kad kažkas, kas tau svarbus (koks verslininkas iš viešbučio, sporto klubo savininkas, kompiuterių pirkėjas ir pan.), negali mokėti, nes nepajėgia, taigi teikiame jam lengvatas…, o kažkas, ko nemėgsti (na, koks kitas verslininkas iš kitos sferos, šiaip turtinga persona), pajėgia, tad jam mokesčius verta didinti.

Panašia logika paremtas Lietuvoje įprastas argumentas, kad mokesčių mokėsime daugiau, kai galėsime. Tiesa, niekada nepatikslinama, kada tas stebuklingas laikas ateis: gal kai nusipirksime po trečią jachtą? Būtent konkrečių gebėjimo mokėti kriterijų stygius tokius garsiausius mokesčių sistemų tyrėjus, kaip Louisas Kaplowas, Tomas Griffithas ar Louisas Eisensteinas, ir privertė ironiškai apibendrinti: “Nėra čia turinio, išskyrus pataikavimą išsisukinėjančiai retorikai.”

Kita, Lietuvoje, matyt, populiariausia, nes labai aktyviai peršama, yra kliūčių ir atgrasymo ideologija. Ja besiremiantieji aktyviai dėsto, kad mokesčiai mažina darbo ir taupymo iniciatyvas ir taip esą pažeidžia visų interesus. Ši idėja susijusi su pusiau oficialia pasiūlos skatinimo ekonomine religija, aiškinančia, kad visas gėris esą kyla iš pasiūlos (t.y. verslo) pusės. Lietuvoje šūkį puikiai retransliuoja Eligijus Masiulis su “sveiko” proto liberalais, Laisvosios rinkos instituto “ekspertai”, o JAV – Respublikonų partijos šulai.

Ironiška, kad jokie faktai (išskyrus nuoširdų tikėjimą) nepatvirtina, jog esama koreliacijos tarp mokesčių mažinimo ir efektyvesnio ekonomikos funkcionavimo. Pavyzdžiui, JAV neįtikimai sparčiai augo šeštąjį dešimtmetį, kai ribinis mokesčių tarifas siekė 91 proc., o lėčiausiai (arba net susitraukdavo), kai mokesčiai ir ribiniai tarifai buvo mažiausi (pvz., 2007–2008 m.). Labai aktyviu tokios ideologijos propagandos laikotarpiu, kai šalį valdė Margaret Thatcher, ekonomikos produktyvumas Didžiosios Britanijos paslaugų sektoriuje padidėjo tik 1,25 proc., palyginti su jos labai kritikuoto 1965–1973 m. laikotarpiu, kai tas produktyvumas išaugo 3 proc. (pramonės augimas per abu laikotarpius buvo beveik identiškas – 3,5–3,75 proc.).

Nerandama ir ryšio tarp mokesčių tarifų kapitalui ir ekonominio augimo, daugybė tyrimų rodo, kad mokesčių nulemtas iniciatyvos slopinimas – taip pat tik gražios retorikos, o ne tikrovės vaizdinys. Išties, kodėl tas, kurio gyvenimas pajungtas turėjimo ir gavimo siekiui, padidėjus mokesčiams, atvirkščiai, nepradės dirbti dar daugiau, nes jo laimės paukštė tols? Nors lengviausiai paneigiama faktais, ši ideologija visada pati agresyviausia. Jos apologetams (matyt, todėl, kad tie, kurie ja remiasi, yra itin orientuoti į turtą bei turėjimą ir jaučiasi galintys daugiausiai prarasti) bet kokios kalbos apie tai, kad turtingieji turėtų mokėti daugiau, automatiškai virsta mažų mažiausiai Rusijos revoliucijos pasikartojimu ir nuvarymu nuo žemės.

Trečioji – vienodo apmokestinimo ideologija – remiasi prielaida, kad individai, kurių padėtis analogiška, turi būti apmokestinami taip pat. Idėja irgi iš esmės neturi vidinio turinio, mat nėra kriterijų, kurie individus leistų vertinti kaip visiškai lygius. Tarkim, turime vadinamąjį plokščią apmokestinimą: vienodos pajamos – toks pat mokestis. Vis dėlto logika sugriūva, kai prisimeni, kad gal vienas esą analogiškų pajamų gavėjas turi įgimtą negalią, tad jo išlaidos vien tam, kad galėtų dirbti, yra gerokai didesnės. Taigi dar iki veiksmo tektų labai aiškiai identifikuoti, kas turi būti vertinamas lygiai, ir tik po to kalbėti apie mokesčius, bet jeigu iki mokesčių jau yra nustatyti argumentai, pagal kuriuos apmokestinama, vienodo apmokestinimo argumentas nebetenka prasmės.

Modernioje demokratinėje erdvėje atviras savanaudiškumas nėra populiarus, tad ieškoma ir “randama” priežasčių, kodėl tas ar kitas turėtų mokėti mažiau ar, atvirkščiai, daugiau. Negi turtingieji aiškins, kad negali mokėti daugiau mokesčių, nes labai brangu išlaikyti savo vasaros poilsio namą ar jachtą, tačiau argumentas, kad apmokestinti jie pabėgs ir tada įstrigs ekonomika (nors gal, priešingai, atsiras vietos efektyvesnei veiklai), jau skamba “rimtai”. Todėl interesų grupės plėtoja racionalių argumentų kalbą, kurie pamažu transformuojasi į tam tikrą įtikinėjimo ir argumentų sistemą, taigi ideologiją.

Ekonomikos mokslo atsakas labai paprastas. Mokesčiai – mokestis už civilizaciją ir modernią visuomenę, tad jei nori gyventi žmoniškoje apsuptyje, turi susimokėti. Civilizacijai griūvant turintis daugiau visada praranda daugiau, tad gal verta remtis tikėjimu, kad ir mokėti jam reikia daugiau. Tačiau svarbiausia tai, jog dar iki apmokestinimo sistemos kūrimo būtina susitarti, kad kalbėsime ne apie “kosmines ekonomikos tiesas”, o apie bendras bendro žaidimo taisykles. Tik tiek.