Velykų išvakarėse “Veido” užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas skaičiais parodė tai, ką buvo nesunku numanyti: didžioji dalis lietuvių kažkodėl laiko save katalikais, o iš tiesų net nesigilina, nei kas ta katalikybė, nei kas ta Bažnyčia, nei ko ji moko, nei ko reikalauja ar ką duoda.

Antraip argi didžioji dalis respondentų Velykas laikytų ne reikšminga religine švente, o smagiu šeimos susibūrimu prie gausiai padengto pusryčių stalo ir akcentuotų pavasarį, saulę, bundančią gamtą. Žinoma, savaime tai nėra jokia blogybė – ir pasiilgta šeima, ir geras maistas, ir širdį maloniai kutenanti pavasario žaluma yra gyvenimo džiaugsmo elementai, svarbūs ir būtini kiekvienam žmogui.

Tik klausimas, kodėl tiek daug lietuvių laiko ar bent įvardija save tais, kuo iš tiesų nėra. Juk Lietuvoje neprivaloma būti kataliku, kaip ir apskritai neprivaloma išpažinti jokios religijos. Tačiau, matyt, pasąmonėje saugiau sieti save su kažkokia senas tradicijas turinčia institucija, kuri užima tvirtas pozicijas ir tavo šalyje, – jos kvestionavimas, savojo alternatyvaus kelio paieškos reikalautų nemenkų intelektinių pastangų.

Keista nebent tai, kad save tik formaliais katalikais laikantys lietuviai, visiškai nesigilinantys į Bažnyčios tvarką, jos mokymus, apeigų prasmę, staiga ima masiškai piktintis, kai Bažnyčia pareiškia visiškai jos esmę atitinkančią poziciją – neleidžia bažnyčion įnešti katalikybės nepraktikavusio žmogaus karsto; į katalikišką gimnaziją nepriima gabaus vaiko dėl to, kad jo tėvai atvirai deklaruoja panieką Bažnyčios propaguojamam Santuokos sakramentui; nesutinka kur nors ant kalvelės po pušele palaiminti tą Santuokos sakramentą priimančios sutuoktinių poros, kuriai bažnyčia tokia proga atrodo per menkas prieglobstis. Apie tai – bažnytinių sutuoktuvių prasmę analizuojantis “Veido” straipsnis “Bažnytinė santuoka daugeliui lietuvių – tik graži ceremonija”.

Iš tiesų mes tingime gilintis ir gyvenimo išminties mokymuisi paskirti visą savo gyvenimą. Jau trisdešimtmečiui Lietuvoje atrodo, kad jis viską išmano ir supranta geriau ne tik už savo tėvus, darbdavį, valdžią, bet ir tą pačią Bažnyčią. Nes jei įsiklausytume į tuos, kurių patirtis matuojama gilesniais, nei mūsų asmeniniai, matais, nebūtų ir pagrindinės šio “Veido” numerio temos – dėl ko mes pykstamės su lenkais. Išmintingas, krikščioniškas vertybes suvokiantis ir pagal jas gyvenantis žmogus natūraliai nejaustų paniekos kitos tautybės savo kaimynui. Tiek lietuviai, tiek lenkai, pagal statistiką, yra vienos katalikiškiausių Europos tautų. Tačiau kažkodėl mūsų katalikybė labiausiai reiškiasi polinkiu į pompastiką ir noru statyti sanktuariumus. Bet juk visos šventovės bus per ankštos paniekos persunktiems žodžiams: “Šiame krašte turite integruotis jūs, o ne mes.”