"Veido" archyvas

O ką išgyvena mama, kuri ne tik mintyse nešioja dukters kūdikį, bet tuo pačiu metu po širdimi dar ir savąjį? Pasak trijų vaikų mamos Aušros, ji neretai net ir užsimiršdavo, kad nėščia, tačiau kad laukiasi jos dukra Ieva – niekada. Ir ne tik todėl, kad dukters nėštumas buvo sunkesnis. Pasak Aušros, juk ji – dar ir Ievos mama…

Dar prieš kartu abiem pradedant auginti pilvukus, Aušra ir Ieva buvo ne tik mama ir dukra, kurias skiria beveik dvidešimt ketveri metai, bet ir geriausios draugės. “Kartu atostogaudavome, dalydavomės džiaugsmais ir rūpesčiais, svajodavome – taip, kaip svajoja ką nors nuveikti kartu dvi draugės”, – pradeda pasakoti Aušra. O jai džiaugsmingai pritaria Ieva: “Mano draugės man visada pavydėdavo mano mamos – ji su visais rasdavo bendrą kalbą, būdavo jaunatviška ir tolerantiška. O žinia apie jos nėštumą, beveik sutapusį su maniškiu, buvo tik dar vienas mūsų abiejų bendrumo ir artimumo įrodymas. Kartą, kai mama paklausė manęs, ar man nėra nepatogu prieš savo ir vyro draugus, kai šie mato mus abi su pilvukais kartu, tik nusijuokiau – mes dabar kaip filmo “Nuotakos tėvas” herojės, ir tai yra šaunu. O mano vyras, turėdamas keletą laisvų savaičių ir “dirbęs” mūsų vairuotoju, kai mes panorėdavome nuvažiuoti prie ežero ar jūros, juokaudavo, kad jaučiasi kaip tikras sultonas – dvi besilaukiančios moterys, mažas berniukas, mūsų pirmagimis Adomas, ir jauna panelytė, mano vidurinioji sesutė Marija.”

Kas šiek tiek dėl “dvigubo” nėštumo nerimavo – tai Ievos anyta. “Mama man labai padėjo auginti pirmagimį, o dabar juk negalės, pačiai reikės pagalbos ir daugiau dėmesio iš artimųjų. Išties, dabar daugiau šansų padėti turi anyta”, – šypsosi marti.

Viskas Dievo valioje

Aušra neslepia – iš pradžių ir ji sulaukusi klausimų iš aplinkinių, ar nebus sunku, ar ne per vėlu, juk jai jau toli gražu nebe dvidešimt ir net ne trisdešimt… Tačiau tik iš pradžių. Puikiai žinodami jos jaunatvišką būdą bei energingumą, greitai ir šių klausimų atsisakė ir pradėjo džiaugtis kartu su ja jos vėlyva motinyste. “Žinoma, kol esi jaunas, dažniausiai neturi jokių baimių, leidi gyvenimui tekėti natūralia tėkme. O su amžiumi tų baimių daugėja. Ir galbūt ne tiek paties pajaustų, kiek kitų įkalbėtų, kurios iš tikrųjų yra visai nereikalingos. Juk ar jaunas esi, ar vyresnis, esi ne kieno nors kito, o tik Dievo rankose. Ir bijosi ar ne, įvyks tai, kas turi įvykti. Todėl stengiausi atsikratyti visų įkalbamų baimių ar nerimo, stengiausi mėgautis mažylės laukimu, kuris man sugrąžino tarsi antrą jaunystę”, – sakė moteris

Išdavikai vitaminai

Pirmoji žinią apie nėštumą pranešė Aušra – gyvybė po jos širdimi užsimezgė mėnesiu anksčiau. Dukrai pasakė iš karto po to, kai apie tai sužinojo vyras. Ieva sako šiek tiek luktelėjusi – kadangi nėštumo testas jau antrą kartą jai parodė dvi raudonas juosteles, su vyru nusprendė pirma pasidžiaugti mamos laime.

Juk žinia apie būsimą anūkėlį tą džiaugsmą šiek tiek prislopintų, nukreiptų dėmesį. Kol pati mama nepradėjo klausinėti, kodėl dukra geria vitaminus, skirtus nėštukėms. Taigi Ievai ilgai nuslėpti nėštumo nepavyko – gana greitai teko pasigirti, kad ir ji dar kartą taps mama.

Kas kam patarinėja

Tokia jau tų mamų dalia – nesvarbu, ar tavo vaikas dar guli lopšy, ar jau sūpuoja savo vaikus, tau jis visuomet liks vaikas, kuriuo norisi rūpintis, globoti, padėti. Ne išimtis ir Aušra. Nors pati laukėsi, savo nėštumą neretai net pamiršdavusi. “Jaučiausi gerai. Todėl visos mintys sukosi tik apie Ievą – kaip ji jaučiasi, kaip vystosi jos mažylis. Juolab kad ir jos nėštumas buvo sudėtingesnis. O kur dar motiniški instinktai…” Tuo tarpu Ieva sako labiau nerimavusi dėl mamos, gal labiau dėl jos amžiaus – juk kuo vyresnė nėštukė, tuo daugiau komplikacijų ir pavojų gali iškilti.

Apie būsimą motinystę abi moterys šnekėdavo valandų valandas – tai buvo tarsi pirmojo anūkėlio, beveik metinuko Adomo, kurį močiutė myli ne mažiau nei mama, priežiūros ir auklėjimo pratęsimas, ką darytų dabar, jei kas laiką atsuktų atgal, o ko jau nebe… Daugeliu klausimų jų nuomonės sutapdavo – nenuostabu, juk pasak Ievos, ji yra savo mamos vaikas, kaip tas obuolys, netoli nuriedėjęs nuo obelies. Ir tikrai netiesa, kad apie tai kalbėti gali tik su draugėmis ar kad mamos požiūris būtinai bus pasenęs.

Aušra galėjo pasidalyti patirtimi, kurios nerasi nei knygose, nei internete. O padėti nepasiklysti tarp naujovių gausos – kurie rūbeliai kokybiškesni ar praktiškesni, kokios higienos priemonės vertesnės dėmesio, jau Ievos, dar visai neseniai auginusios pirmagimį, darbas.

Užriš tetai batuką…

Pirmojo anūkėlio gimime dalyvavusi Aušra antrajame gimdyme dalyvauti nebegalėjo – jau sūpavo savo mažylę. O ir nebūtų galėjusi – Ievai buvo atlikta cezario pjūvio operacija. Tuo tarpu Ieva į mamos gimdymą išsiruošė vos jai paskambinus, kad šis jau prasideda. Tik nebespėjo… Pavėlavo penkiolika minučių, nes gimdymas vyko labai greitai ir sklandžiai. Tačiau Aušra sako dukters palaikymą vis tiek jautusi. Vien žinoti, kad ji kažkur netoliese, skuba pas tave, norėdama būti šalia tavęs tau svarbiu gyvenimo momentu, padeda. O vėliau priduria – ir dabar, gimus mažyliams, jos gana daug laiko leidžia kartu. Bet kai būna atskirai, vis tiek nebūna dienos, kad nepagalvotų viena apie kitą. O nuėjusios į vaikiškų prekių parduotuvę abi joje mato ne tik mergaitiškus ar berniukiškus drabužėlius. “Ievutė visada nustebina dovanomis savo mažajai sesytei Aminai Godai, o aš visada ką nors nuperku anūkėliams Adomui ir Ąžuolui.”Keista, bet net nemokytas Adomėlis mane vadina vardu, o atėjęs pasiguosti – “mama”, – dėsto Aušra. O paklaustos, ar tenka pabūti viena kitos vaikams auklėmis ir išleisti viena kitą pasižmonėti, abi sutartinai tvirtina, kad tai bus ateityje. Dabar abu mažieji pripažįsta tik mamos pieną ir kategoriškai atsisako čiulptuko. Čia Aušra prisimena ir vieną linksmą susidūrimą su žento draugais: “Paprašiau, kad Ievos vyras mane su dukryte nuvežtų į banką. Tarpduryje susitikome jo draugus. Žentas, laikydamas rankose krepšį su jame įsitaisiusia mano dukra, iš karto suskubo teisintis – čia ne mano vaikas, ne mano žmona. O aš jam ir juokiuosi – nebijok, sakyk, kad čia tavo uošvė.”