Viešoje erdvėje mažai diskutuojamos sąstingio (krizės) atsiradimo priežastys. Dažniausiai išsakoma vienintelė priežastis – jai atsirasti įtakojo pasaulinė finansų krizė. Bet niekas nepaaiškino, kaip ši krizė paveikė, pavyzdžiui, Lietuvos duonos kepėją. Kodėl jis parduoda mažiau savo pagamintos produkcijos? Ir kaip išjudinti ūkio sąstingį?

Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas mano, jog pagrindinė priežastis buvo tai, kad ūkio subjektai ir fiziniai asmenys prieškriziniu  laikotarpiu per daug  skolinosi iš bankų  pinigų, ypač nekilnojamajam turtui įsigyti. Tai paskatino butų bei kitų statinių statybą, „išpūtė ekonomikai grėsmingą burbulą“. Mano nuomone, abejotina, kad paskolų „grėsmingas burbulas“ įtakojo ūkio sąstingiui prasidėti. Juk Lietuvos paskolų santykis su BVP buvo du kartus mažesnis  negu kitose Europos valstybėse, o krizė mūsų šalyje pasireiškė gerokai didesniu mastu.

Kita vertus, ar blogai, kad žmones ir įmonės skolinosi pinigus, pūtė burbulą? Juk užsienio bankų suteiktais kreditais gyventojai įsigijo butus, ūkio subjektai – gamybinius, administracinius pastatus. Statybininkai turėjo darbo ir gerai uždirbo juos pardavę, o biudžetas gavo pajamų. Tik užsienio bankai prarado dalį paskolintų lėšų, 2009 m. patyrė 3,7 milijardus Lt nuostolio.  Bet nebankrutavo ir nė vienas iš jų.

Prof. Povilas Gylys mano, jog krizę būtų buvę galima sušvelninti, jeigu litas nebūtų susietas su euro pastoviu kursu. Kitaip tariant, Lietuvos bankas būtų turėjęs galimybę keisti lito kursą, jį mažinti. Tačiau abejotina, ar, sumažinus lito kursą, būtų geriau paėmusiems paskolas eurais žmonėms ir ūkio objektams.

Sąstingio priežastys

Krizė palietė visas ūkio šakas, o daugiausia statybą, pramonę ir prekybą, kurių apimtys 2009 metais sumažėjo 20-50 proc. Pasaulinė finansų krizė, kaip žinome, pasireiškė dideliu vertybinių popierių nuvertėjimu JAV ir kitose valstybėse. Tai palietė ir Lietuvos ūkio subjektus, ir gyventojus, kurie buvo įsigiję investicijų ir kitokių fondų vertybinius popierius. 2008-2009 metais ūkio subjektai neteko 5 mlrd. Lt iš finansinės ir investicinės veiklos. Gerokai nukentėjo ir gyventojai, kurie turėjo įsigiję vertybinių popierių.

Suprantama, netekus tiek lėšų, atsirado papildomų sunkumų gaminti prekes bei teikti paslaugas, grąžinti paskolas, atsiskaityti su partneriais ir darbuotojais. Bet šie nuostoliai negalėjo daug įtakoti krizės mastui, nes ūkio subjektai 2006-2008 metais buvo gavę 31 mlrd. Lt pelno iš ūkinės bei finansinės veiklos ir buvo sukaupę 35 mlrd. Lt rezervuose. Prekių gamybą ir paslaugas apsprendžia ne tik turimos techninės galimybės, bet jų paklausa užsienyje ir vietos rinkoje. Krizės apogėjaus (2009) metais prekių gamyba ir paslaugos sumažėjo 47 mlrd., o jų eksportas – 16,7 mlrd. Lt.

Vadinasi, eksporto sumažėjimas galėjo įtakoti BVP sumažėjimą trečdaliu. Kita BVP dalis sumažėjo dėl to, kad šalyje už 20,6 mlrd. Lt prekių mažiau parduota ir už 7 mlrd. Lt mažiau suteikta paslaugų. Nėra objektyvių priežasčių paaiškinti kodėl gyventojai staiga, jau 2009 m. pirmame ketvirtyje, maždaug penktadaliu mažiau nupirko prekių ir paslaugų? Kaip žinome, nuo tų metų pradžios buvo padidintas pridėtinės vertės mokestis, kuris teoriškai galėjo tik 3 proc. sumažinti prekybos apyvartą.

Bet Statistika skelbia, kad 2009 m. kainos sumažėjo apie 1 proc. Taigi PVM padidinimas realiai galėjo sumažinti 2 proc. prekių ir paslaugų pirkimą. Nesumažėjo pensininkų ir kitų socialinių fondų lėšomis išlaikomų žmonių pajamos (sumažintos tik nuo 2010 m. pradžios). Dėl ne darbo ir atlyginimų sumažinimo gyventojai neteko apie 1,2 mlrd. Lt pajamų. Bet nemažai pinigų jie gavo iš dirbančių užsienyje artimųjų.

Gyventojų indėliai bankuose net padidėjo. Mano vertinimu, belieka viena priežastis – 2008 m. ketvirtajame ketvirtyje prasidėję premjero Andriaus Kubiliaus dažni gąsdinimai krizės šmėkla ir perspėjimai, kad reikia pinigus taupyti „sūdnai“ dienai. Tai ir būtų atsakymas duonos kepėjui.

Pasekmės skaudžios

2009 metais Lietuvoje sukurta 17,5 mlrd. Lt mažiau pridėtinės vertės. Daug žmonių neteko darbo, beveik visiems samdomiems darbuotojams sumažinti atlyginimai, padidėjo emigracija. Nacionalinis biudžetas neteko 5,3 mlrd. Lt mokestinių pajamų, o Sodros biudžetas – 1,6  mlrd. Lt draudėjų (įmonių ir įstaigų) įmokų. Tenka pastebėti, kad apdraustųjų (darbuotojų) įmokos padidėjo 2,5 karto, arba 1,4 mlrd. Lt, nors ir sumažėjo jų atlyginimai.

2010 metais krizė mažiau įtakojo ūkį. BVP pagaminta 1,3 proc., o pridėtinės vertės sukurta 2,7 proc. (2,2 mlrd. Lt) daugiau negu 2009 metais. Tačiau šito nepajuto gyventojai, jų padėtis net pablogėjo. Padaugėjo bedarbių, 2,5 karto daugiau darbingo amžiaus žmonių emigravo į kitas valstybes. Samdomiems darbuotojams išmokėta 5 proc. (2 mlrd. Lt) mažiau darbo užmokesčio ir tiek pat mažiau pervesta įmokų jų socialiniam draudimui. Sumažintos pensijos ir kitos socialinės išmokos.

Padėtis pagerėjo tik vienai gyventojų grupei – darbdaviams. Jų grynosios pajamos 2010 metais padidėjo 10,2 proc.(4,2  mlrd. Lt). Apskritai, 2009-2010 metais dėl krizės  darbdavių grynosios pajamos sumažėjo  8,7 proc. (4,4 mlrd. Lt), o samdomųjų darbuotojų pajamos – 17,7 proc.  (8,8 mlrd. Lt). Taigi krizės našta nevienodai slegia pečius. Šie skaičiai patvirtina, kad nuo krizės daugiausia nukentėjo ir kenčia samdomieji darbuotojai. Ir antra, ypač neteisingai buvo paskirstyta bendru darbu sukurta pridėtinė vertė.

2010 metais  samdomiems darbuotojams jos skirta tik 46 proc., kai 2008 metais -  50 proc. Pažymėtina, kad kitose Europos valstybėse darbuotojams skiriama 65 ir daugiau proc. Darbo pajamas gaunantys asmenys taip pat labiau skriaudžiami ir antrame pridėtinės vertės perskirstymo etape – per mokesčius.

Ką daryti?

Gyventojų indėliai bankuose auga ir krizės metais. Vadinasi, yra žmonių, kurie apribojo vartojimą ir taupo pinigus. Reikėtų išjudinti šį sąstingį. Skatinti pirkti vietinės gamybos prekes, visais įmanomais būdais apriboti importą prekių, kurios gaminamos Lietuvoje. Suprantama daug žmonių neturi santaupų, o pajamos labai sumažėjo krizės metais.

Būtina nustatyti kokią bendru darbu sukurtos pridėtinės vertės dalį darbdaviai turi skirti darbuotojų darbo užmokesčiui. 2010 metais samdomiems darbuotojams kompensuota (darbo užmokestis ir įmoka socialiniam draudimui) 45,8 proc., o versle  dirbantiems žmonėms – 39,2  proc., kai Europos Sąjungos šalių vidurkis – 65,4 proc.  Mūsų kaimyninėse šalyse kompensacija taip pat yra didesnė.

Siekiant pagyvinti statybas, reikėtų panaikinti PVM namų renovacijai ir naujai pastatytam pirmam būstui įsigyti. ES paramą verslui susieti su nauda valstybei. Suinteresuoti laisvą vietinį kapitalą investuoti Lietuvoje. Nustatyti progresinius mokesčius pelnui ir darbo pajamoms bei padidintą PVM tarifą prabangos prekėms, panaikinti mokesčių lengvatas. Uždrausti įmonėms atsiskaityti grynais pinigais ir sustiprinti pajamų apskaitą bei kontrolę.

Investicijos turi duoti daugiau naudos valstybei

Konkurencija ir kitos verslo aplinkybės verčia įmonių savininkus mažinti išlaidas, jų tarpe ir darbuotojams samdyti. Todėl Europos Sąjungos paramos lėšos ir pelnas pirmiausiai investuojamas technologijoms tobulinti, našesniai technikai įsigyti, darbo organizavimui gerinti, produkcijos konkurencingumui ir eksportui didinti, tai yra gamybai plėsti, darbo našumui kelti ir darbo vietoms mažinti. Taigi investicijos dažnai duoda atvirkštinį rezultatą – sumažina darbo vietas, padidina nedarbą. Biudžetas ne tik, kad negauna pelno įstatymu nustatytų pajamų, bet jam dar užkraunama papildoma našta – bedarbius šelpti.

2010 metais Lietuva turėjo gauti beveik 8 mlrd. litų ES paramos. Bet mokesčių mokėtojai dalį lėšų turi grąžinti sumokėdami 1,1 mlrd. litų įnašą. Tačiau nemažai ES paramos lėšų, vadinasi ir mūsų sumokėtų mokesčių, gauna privataus kapitalo įmonės investiciniams projektams finansuoti. Ūkio ministerijai yra pateikta daugiau kaip 1220 projektų, kuriems skirta 2,3 mlrd. Lt ES paramos lėšų. O naudą juk gauna įmonių savininkai – padidėja jų turtas, daugiau gauna pelno.

Nesenai Premjeras ir Ūkio ministras televizoriuje džiaugėsi užsienio įmonės įsteigtu vaistų gamybos padaliniu Vilniuje. Jam išplėsti pažadėta skirti ES paramos lėšų. Bet nė žodžiu neužsiminė apie naudą Lietuvai, kiek bus įdarbinta žmonių, sumokėta mokesčių, ar bus kompensuotos Lietuvai skirtos ES lėšos, kurios bus duotos užsienio įmonės padaliniui.

Nuo 2009 metų įvesta lengvata – neapmokestinti pelno mokesčiu panaudoto pelno gamybai plėsti, technologijoms tobulinti. Štai Jonavos „Achemos“ bendrovėje buvo atiduotas naudoti, automatiškai dirbantis karbamido gamybos agregatas, kainavęs 100 mln. litų. Jis leidžia beveik dvigubai padidinti šio produkto gamybą. Suprantama atitinkamai padidės įmonės pajamos ir pelnas. Aišku, kad gamykla pasinaudos pelno mokesčio lengvata. Ir dar per visus agregato naudojimo metus įskaitys į išlaidas jo nusidėvėjimą ir taip antra kartą sumažins pelną nuo kurio skaičiuojamas pelno mokestis. Papildomai neįdarbinta žmonių. Taigi valstybė, dovanodama gamyklai 15 mln. Lt pelno mokesčio, grąžos visai negauna. Tik dar labiau sustiprėjo aplinkinių gyventojų baimė dėl galimos avarijos, kokią įvyko prieš 21 metus šioje gamykloje.

Taigi reikėtų susieti valstybės paramą privačiam verslui su nauda valstybei ir jos piliečiams.

Lėšas ne dovanojant, o paskolinant arba investuojant į įmonę ir gaunant jos akcijų. Arba susieti su papildomų darbo vietų sukūrimu, su darbuotojų atlyginimo pakėlimu, su papildomais mokesčiais ir įmokomis socialiniams fondams.

Nustoti šelpti turtingas valstybes

Pelno mokesčio tarifas Lietuvoje yra mažiausias Europos Sąjungoje. Jis taikomas ir užsienio investitorių uždirbtam pelnui šalyje. Be to, investitoriai moka pelno mokestį ir valstybėms, kurioje jie įregistruoti pagal jos tarifą. Kadangi kitose valstybėse tarifai yra gerokai didesni, todėl investitoriai pelno mokesčio skirtumą sumoka savajai valstybei. Pavyzdžiui, 2008 metais SEB Vilniaus, „DnB Nord“ ir „Swedbank“ bankai nuo Lietuvoje uždirbto pelno dar tiek pat kiek ir mums (apie 120 mln. Lt) sumokėjo Šiaurės kaimynams. Taigi, šelpiame turtingas valstybes, o ne lengviname verslo sąlygas investitoriams. Šį klausimą išspręstų progresinis pelno apmokestinimas.

Valstybės turtas duoda mažai pajamų

^{Statistikos departamento duomenimis, valstybė turi turto už 220,3 mlrd. litų. Valstybių įmonių turtas yra daugiau kaip 14 mlrd. litų. Tačiau šios įmonės atseikėja biudžetui nedaug – 50-80 mln. Lt dividendų. Valstybė mažai gauna pajamų ir už valstybės turto naudojimą patikėjimo teisę (30 mln. Lt), už žemės ir vandens telkinių nuomą (70 mln. Lt), už gamtos, naftos ir dujų išteklius (46 mln. Lt).}

Ne kartą spaudoje buvo rašyta apie nepagrįstai didelius atlyginimus ir kitus valstybinio turto švaistymo faktus valstybės įmonėse. Kai kurios iš jų aplipusios privačiais UAB-ais jų tiesioginiams darbams atlikti. Negalima pamiršti ir patarlės „ pirštai linksta į save“. Todėl reikalinga nuolatinė, profesionali ir veiksminga valstybinių įmonių veiklos kontrolė. O šito labai trūksta.

Valstybės kontrolė, kurios pagrindinė funkcija yra kontroliuoti valstybės turto naudojimą, apsiriboja tik valstybės biudžeto lėšų naudojimo kontrole. Taigi materialaus ir finansinio (akcijų) turto naudojimas praktiškai nekontroliuojamas.

Reikia priimti Valstybinių įmonių įstatymą, nes Akcinių bendrovių įstatymas daugiau tinka privataus kapitalo bendrovėms. Valstybės kontrolėje ar Finansų ministerijoje įsteigti padalinį, kuris kontroliuotų valstybės turto naudojimą, pasitelkdamas išmanančius ir sąžiningus specialistus iš mokslo įstaigų ir net visuomenę.

PRIDĖTINĖ VERTĖ IR KOMPENSACIJA DARBUOTOJAMS

Mln. Lt