"Veido" archyvas

Lenkas eurokomisaras Januszas Lewandowskis prognozuoja, kad pagrindiniai būsimojo ES biudžeto poliai bus sukalti antroje šių metų pusėje – būtent tada, kai ES pirmininkaus Lenkija

Jau ryškėja 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos kontūrai: pinigų bus mažiau, jų dalybos – griežtesnės, o paskirtis – kurti inovatyvią Europą. Taigi ateityje pinigų gaus tik tos lietuviškos karvės, kurios bus laikomos ventiliuojamuose tvartuose su higieniška sienų danga, o pinigų keliams gausime tik tada, jei jie ves tautą į pažangą.

Ginčai dėl to, kokio dydžio ir kaip skirstomas bus naujasis 2014–2020 m. ES biudžetas, dar tik prasideda. Dabar – aktyvių nacionalinių diskusijų metas, kai kiekviena ES šalis savo viduje sprendžia, kam ir kiek pinigų ji prašys naujojoje ES finansinėje perspektyvoje. Ir nors bendra ES pozicija dar tik užgimimo stadijos, jau šiuo metu galima mėginti nuspėti, kokie esminiai pokyčiai laukia Europos šeimos narių.

ES – demokratiška organizacija, kurioje kantriai išklausoma kiekviena jos narė, tačiau naivu būtų tikėtis, kad būsimojo, kaip ir visų kitų prieš tai buvusių, organizacijos biudžeto dalybose lemiamą balsą turės naujosios ES narės. Mes – pinigų gavėjai, į ES biudžetą sumokantys kelis kartus mažiau, nei iš jo gauname tam, kad pasivytume ES senbuves. Tad natūralu, kad esminius sprendimus lems ES donorių Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Danijos ir Švedijos balsai.

"Veido" archyvas

Ramiai gali miegoti Europos žemdirbiai: pinigų dalijimo jiems taisyklės keisi, bet jų kiekis vis tiek išliks labai didelis

Bėda tik ta, kad šių turtingų ir išsivysčiusių šalių poreikiai bei vizijos visiškai skirtingos nei mūsų. Jos išgyvena, kad globalioje arenoje Europa gali pralaimėti kitiems pasaulio regionams pažangos ir progreso varžybose, todėl 2014–2020 m. biudžeto planuose pagrindinius akcentus deda ties moksliniais tyrimais ir inovacijomis. Tuo tarpu Rytų Europa dar tikrai nepasivijo Vakarų savo pramonės produktyvumo, žemės ūkio modernumo srityse, dar tik pradėjo jungtis savo magistralėmis, energetiniais tiltais, todėl pinigų ir toliau norėtų fizinės savo infrastruktūros plėtrai, investicijoms į gamybinius pajėgumus.

Prašyti galime, tačiau svarbu jau dabar suprasti, kad taip, kaip buvo, nebebus, ir savo lietuviškus norus turėtume dėlioti atsižvelgdami į vėjus, pučiančius iš senųjų Europos sostinių.

Pinigų bus mažiau

Planai dėl 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos pradedami dėlioti labai nepalankiu metu: nors krizė jau baigėsi, visos ES valstybės, taip pat ir pagrindinės ES donorės, dabar sprendžia savo viešųjų finansų problemas ir procesas vyksta tik viena – išlaidų mažinimo kryptimi. Todėl nesunku suprasti, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos vyriausybę, kuri vargu ar gali rasti tinkamų argumentų ir paaiškinti savo tautiečiams, kodėl jie turėtų didinti įmokas į bendrą ES katilą, kai šalyje vyksta atvirkščias procesas – mažinamos viešosios išlaidos ir dar didinami mokesčiai.

"Veido" archyvas

Prognozuojama, kad energetika, ypač jos atsinaujinantys ištekliai, atims nemažą dalį transporto infrastruktūrai skiriamų lėšų

Lietuvos finansų viceministras Rolandas Kriščiūnas, vadovaujantis komisijai, kuri sprendžia, kokios struktūrinės paramos iš ES Lietuva prašys 2014–2020 m., sako, kad kol kas nėra svarstomi jokie su būsimuoju biudžetu susiję skaičiai ar proporcijos, kokiomis galėtų būti finansuojama viena ar kita sritis. “Visi supranta, kad vos tik nuskambės konkrečios sumos, baigsis diskusija dėl to, kur turi judėti Europa, ir prasidės paprasčiausios pinigų dalybos”, – aiškina jis.
Europos Komisijos (EK) patvirtintame tvarkaraštyje numatyta, kad pirmasis pasiūlymas dėl būsimosios finansinės perspektyvos turėtų būti pristatytas šių metų vasarą. “Anksčiau kalbėta apie birželį, tačiau dabar jau planai nukeliami arčiau rudens ar net į patį rudenį. Ne taip paprasta rasti konsensusą, be to, labai atidžiai vertinama, ar užsibrėžtų tikslų bus pasiekusi dabar galiojanti finansinė perspektyva. Prieš pjaudama, EK šį kartą matuos devynis kartus”, – spėja R.Kriščiūnas.

Už biudžetą ir finansinį programavimą atsakingas lenkas eurokomisaras Januszas Lewandowskis prognozuoja, kad pagrindiniai būsimojo ES biudžeto poliai bus sukalti antroje šių metų pusėje – būtent tada, kai ES pirmininkaus Lenkija. “Mums tai labai sunki našta, bet bijau, kad jokio pasirinkimo neturime”, – eurokomisaro žodžius cituoja Lenkijos naujienų agentūra PAP.

Buvęs vienas Lietuvos derybininkų dėl narystės ES Klaudijus Maniokas, dabar vadovaujantis VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai”, teigia, kad numatomas kuklesnis nei 2007–2013 m. ES finansinis paketas. “Net jei pavyks suformuoti nominaliai tokį pat paketą, pastarojo dešimtmečio infliacija jo vertę bus gerokai pamažinusi”, – pabrėžia specialistas.

O štai tikėtis didesnio būsimojo biudžeto, pasako jo, neverta: “Jis formuojamas pokriziniu laikotarpiu, kai visos, net ir, mūsų akimis, turtingos šalys skaičiuoja kiekvieną eurą.”

Pasak viceministro R.Kirščiūno, vienintelis realus būdas padidinti ES biudžetą būtų padidinti į jį mokamą mokesčių dalį, tačiau tokios galimybės nesvarsto nė viena savo nacionalinių biudžetų subalansavimo problemas dabar sprendžianti ES valstybė.

Buvęs Lietuvos derybų dėl narystės ES vadovas, dabar Seimo Europos reikalų komiteto narys Petras Auštrevičius mano, kad ES biudžetas yra “gėdingai mažas”, jis tik vos viršija 1 proc. viso ES sukuriamo BVP, tačiau ketinimų jį didinti iš esmės – nėra. “Mums, žinoma, dėl to labai gaila, nes juk esminė ES struktūrinės paramos paskirtis – didinti visų ES šalių, visų regionų konvergenciją, t.y. suvienodėjimą. Mes esame tie, kurie tik vejasi, ir kuo daugiau tam skiriama pinigų, tuo lengviau vytis”, – aiškina politikas.

Visuose Lietuvos integracijos į ES etapuose aktyviai dalyvavęs P.Auštrevičius sako, kad dabartinio mūsų vaidmens formuojant ir derantis dėl ES biudžeto vis dėlto nėra net ko lyginti su ankstesniais metais. “Nors teoriškai mes jau buvome ES biudžeto dalimi nuo 2004 m., tačiau dėl 2004–2006 m. pinigų neturėjome jokio balso – tiesiog gavome tai, dėl ko kiti jau seniai buvo nusprendę. Dabar aktyviai reiškiame savo nuomonę – ji gal ir nėra lemiama, bet tikrai girdima ir išklausoma, galutiniuose sprendimuose vis tiek atsispindi ir mūsų valia”, – tvirtina pašnekovas.

P.Auštrevičius taip pat prognozuoja, kad tokių lengvų pinigų, kokiais Lietuva gali naudotis dabartiniu, 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu, ateityje nebebus: “Po didžiosios 2004 m. ES plėtros organizacijoje iš esmės pasikeitė donorių ir paramą gaunančių šalių santykis. Sumokančiųjų daugiau, nei gauna, dabar visiška mažuma, tad natūralu, kad šalys donorės nusiteikusios kur kas atidžiau žiūrėti, kam ir kaip leidžiami pinigai.”

Su planuojamais ES struktūrinės paramos pokyčiais susipažinę “Veido” pašnekovai išskiria vieną labai svarbią naujovę: ateityje pinigai bus skiriami tik tuo atveju, kai bus labai aiškiai apsibrėžta, kokių konkrečių tikslų juos pasitelkus bus siekiama. Kitas svarbus aspektas – finansuojamų projektų koreliacija su kitais toje šalyje vykdomais projektais, bendra valstybės strategija.

Kitaip tariant, sunku bus tikėtis ES finansavimo, jei norėsi tiesiog nutiesti kelią iš taško A į tašką B. Naujasis kelias turės vesti žmones į geresnį gyvenimą – rajono centro ar sostinės link, o dar daugiau šansų gauti finansavimą jis turės tada, jei bus integruotas į visą Europą sujungsiančius transporto koridorius. Spėjama, kad prioritetu bus laikomi ne nacionaliniai, o regioniniai projektai.

K.Maniokas pateikia kitą pavyzdį: sunku bus gauti pinigų daugiabučių sienoms šiltinti, jei nebus pateiktas bendras kontekstas – dėl tokių investicijų mažėsiančios išlaidos energetikai, skaičiavimai, kiek Vyriausybė sutaupys kompensacijoms už šildymą. “Žodžiu, kasmet už ES pinigus asfaltuoti to paties kelio nebeišeis”, – apibendrina ekspertas.

Prioritetas – mokslo inovacijos

Būsimąją ES struktūrinę paramą nagrinėjančiuose EK dokumentuose svarbi viena žinia: ypatingas dėmesys bus skiriamas moksliniams tyrimams ir inovacijoms. Pernai spalį patvirtintame EK komunikate dėl 2014–2020 m. biudžeto formavimo principų rašoma, kad Europa turėtų kur kas daugiau dėmesio ir lėšų skirti būtent šiai sričiai – bendras finansavimas esą galėtų siekti net iki 3 proc. viso ES BVP, todėl ir didelę dalį ES struktūrinės paramos ketinama nukreipti šia linkme.

Ekonomistas Jonas Čičinskas mano, kad tai bloga žinia Lietuvai. “Mūsų mokslinių tyrimų potencialas labai menkas – tarptautinėje veikloje dalyvauja tik pavieniai mokslininkai. Todėl didelė, kur kas didesnė nei dabar, ES paramos dalis nukeliaus į Vakarų Europos laboratorijas ir auditorijas. Atitinkamai mažiau lėšų liks mūsų poreikiams tenkinti”, – prognozuoja jis.

Pašnekovas pabrėžia, kad Lietuvos mokslinių tyrimų ir inovacijų sritis tik dabar rimčiau stojasi ant kojų. Beje, tos pačios ES paramos dėka, nes labai daug jos buvo nukreipta fizinei mokslo infrastruktūrai kurti – studijų ir mokslo programoms tobulinti, mokslo ir technologijų parkui įsteigti. “Bet mums ir toliau dar reikia lėšų šiai infrastruktūrai stiprinti. Jei po kelerių metų visos lėšos bus nukreiptos tik į turinio kūrimą, mes liksime paleisti pusiaukelėje”, – perspėja ekonomistas.

Panašūs nuomonių skirtumai ir kitose iki šiol ES labai dosniai remtose srityse. Viena tokių – transporto infrastruktūros plėtra, kuriai, atrodo, ateityje bus atseikėta mažiau pinigų. “Mūsų, ES transporto ministrų, taryboje šiuo metu verda labai karštos diskusijos, tvyro radikaliai skirtingos nuomonės. ES senbuvės tvirtina, kad dėl 2007–2013 m. finansinės perspektyvos bus pasiekta kone ideali konvergencija, o mes, ES naujokės, šaukiame, kad skirtumai vis dar išlieka labai dideli, tad mums ir toliau reikės pinigų keliams, geležinkeliams tiesti”, – pasakoja Lietuvos susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.

Tačiau, pasak jo, plinta neigiama politinė nuostata dėl “investicijų į asfaltą”. Todėl ministras jau susitaikė su tuo, kad po kelerių metų rimtesnės finansinės paramos galės tikėtis nebent tie Lietuvos transporto projektai, kurie “įsipaišys” į bendrų Europos transporto koridorių schemas. “Ką darysime su kitais savo keliais? Ieškosime papildomų finansavimo šaltinių”, – planuoja E.Masiulis.

Pasak jo, iš anksto ruošiantis tam, kad sumažės europinis finansavimas, dabar svarstomos įvairios išeitys: ketinama transporto infrastruktūros plėtrai pritraukti privataus kapitalo, galbūt – labiau apmokestinti tranzitinius pervežimus. “Jų žala mūsų transporto sistemai jau neadekvati mokamiems mokesčiams”, – tvirtina susisiekimo ministras.

Užtat Lietuvos energetikos strategams ateities bijoti nereikia: energetikai, o ypač jos atsinaujinančių išteklių plėtrai, būsimojoje ES finansinėje perspektyvoje ketinama skirti labai daug dėmesio. “Politiškai jau sutarta, kad 2014–2020 m. struktūrinių fondų lėšomis bus finansuojami vadinamosios “ES 2020″ strategijos tikslai. Strateginis mūsų tikslas toks pat: sumažinti energijos vartojimą 20 proc. ir padidinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį bendrame energijos balanse iki 20 proc.”, – džiaugiasi Energetikos ministerijos Strateginio planavimo ir ES reikalų skyriaus vedėjas Žygimantas Vaičiūnas.

Galime būti ramūs ir dėl to, kad išliks ES struktūrinė parama Lietuvą su Europos elektros, dujų tinklais galinčių sujungti tiltų statybai. “Energetikos taryba vos prieš kelis mėnesius suformulavo, kad ES fondų reikšmė, finansuojant energetikos tinklų projektus, išliks labai svarbi”, – informuoja pašnekovas.

Pasigirsta kalbų dėl to, kad ateityje verslas ir pramonė ES pinigų nebegaus taip lengvai, kaip dabar. “Galbūt bus nustatomos minimalios palūkanos tiems pinigams, kuriuos ES iki šiol skiria nemokamai. Galbūt pinigai nebebus tiesiog skiriami iš vieno šaltinio, o juos teks susirinkti iš įvairių europinių fondų, kuriems reikės išsamaus pagrindimo, argumentacijos dėl pinigų panaudojimo”, – įvairias dar tik svarstomas naujoves vardija P.Auštrevičius.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys informuoja, kad verslininkai jau svarsto, kaip gyvens keičiantis ES struktūrinės paramos vėjams, ir jau pradeda tartis dėl to, kokių siūlymų teikti Vyriausybei, kuri pateiks Lietuvos finansavimo prašymą EK. “Turime labai aiškiai suprasti, kad mes iš esmės skiriamės nuo Vakarų Europos. Vokietija dabar suka galvą, kaip padidinti savo konkurencingumą pasaulyje ir planuoja gamybos inovacijas, mokslo ir pramonės sinergiją, o mes vis dar turime per mažą gamybinę pramoninę bazę – kitaip tariant, vis dar neturime kur tų inovacijų diegti”, – perspėja pramonininkų atstovas.

Todėl, jo žodžiais, Lietuva, derėdamasi dėl naujų ES pinigų, turi išsikovoti, kad pinigai vis dar būtų skiriami naujoms gamykloms statyti ir įrengti, o svarus argumentas turėtų būti tas, kad pas mus vis dar labai netolygi regionų plėtra.

“Džiaugiamės pastaraisiais metais išaugusiomis tiesioginėmis užsienio investicijomis, aukštųjų technologijų bazėmis, bet visos jos matyti nuo Gedimino kalno. O rajonuose ir toliau tvyro stagnacija, didėja nedarbas”, – pabrėžia G.Rainys.

Jo manymu, ateityje ES pinigų pramonei pavyks gauti tik argumentavus, kad investicijos padės mažinti regioninius skirtumus. “Teks pateikti visą argumentų puokštę, nacionalinį kontekstą. Tarkim, kad tokių ir tokių gamybos pajėgumų sukūrimas apmirusiame rajone sukurs tiek ir tiek darbo vietų, taigi nebereikės tiek ir tiek bedarbio pašalpų, subsidijų už šildymą, nemokamo maitinimo mokyklose”, – prognozuoja pašnekovas.

Išmokos – tik už pažangą

Itin dosniai iki šiol remiamas Europos žemės ūkis (dabar jis gauna beveik 40 proc. visos ES paramos) gali ir toliau ramiai laukti ateities. Dabartinė pasaulinė maisto krizė, kylančios kone visų produktų kainos tik dar labiau sustiprino ketinimus Europoje išlaikyti itin dosnų žemdirbių finansavimą.

“Žemės ūkis išliks nepaliestu ES struktūrinės paramos pilioriumi”, – žadėjo eurokomisaras J.Lewandowskis, praėjusių metų pabaigoje apsilankęs Lenkijos žemdirbių suvažiavime. Jis pabrėžė, kad nors ES teisė reglamentuoja, jog pirmininkaujanti šalis negali siekti didesnės naudos sau, tačiau šių metų liepą–gruodį pirmininkausianti Lenkija panaudos savo padėtį tam, kad būtų suvienodintos tiesioginės išmokos visoje ES.

Šiuo metu galioja tvarka, pagal kurią šalių ūkininkams tenkančios tiesioginės išmokos už pagamintą produkciją mokamos pagal tos šalies žemės ūkio produktyvumo lygį, kuris Vakaruose kelis kartus didesnis nei Rytų Europoje. Pavyzdžiui, Lietuvoje pagrindinė išmoka už pasėlių hektarą siekia 343 Lt, Lenkijoje ji sudaro 742 Lt, o Belgijoje siekia net 1588 Lt. Tačiau ir pats J.Lewandowskis pripažįsta, kad visiško išmokų suvienodinimo tikėtis sunku.

“Ne tik kad sunku, bet ir neįmanoma. Kokiais argumentais Vokietijos, Prancūzijos vyriausybės turėtų įtikinti savo žemdirbius atsisakyti didelių išmokų Rytų europiečių labui? – retoriškai klausia Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas. – Mes juk lankomės Briuselyje, jaučiame nuotaikas – mūsų išklausys, bet spręs šalys donorės.”

B.Markauskas apgailestauja, kad bendros pozicijos nepavyksta suderinti netgi toms naujosioms ES šalims, kurios visos gauna mažesnes išmokas. “Pavyzdžiui, pradedama tartis su lenkais, bet jie sulaukia geresnio individualaus pasiūlymo, ir derybos baigtos”, – apgailestauja jis.

Pašnekovo tvirtinimu, nors pinigų neturėtų sumažėti, Lietuvos žemdirbiai naujosios finansinės perspektyvos laukia su nerimu – joje numatoma labai daug naujovių, kurios taip pat bus nelabai palankios dar tik modernėjančiam Lietuvos žemės ūkiui. Pavyzdžiui, tiesiogines išmokas žadama sieti nebe su gamybos rezultatais, o su maisto saugos, gyvūnų gerovės standartais.

“Išmokas gaus tik tie ūkiai, kurie bus investavę į naujoves: grūdų sandėliai reikiamu atstumu atskirti nuo trąšų kaupyklų; karvidėse įrengta ventiliacija, natūralus apšvietimas, sienos – higieniškos ir lengvai prižiūrimos, o gyvuliai išsidėstę tam tikru tankiu”, – laukiančias naujoves vardija B.Markauskas. Jo teigimu, Lietuvoje tokius standartus kol kas atitinka tik maždaug 5–7 proc. gyvulių ūkių, o kitų savininkams, norint gauti išmokas, teks dar nemažai investuoti.

Tačiau ekonomistas J.Čičinskas mano, kad tokia priverstinė žemės ūkio modernizacija Lietuvai – tik į naudą, nes mes dar labai smarkiai atsiliekame nuo Vakarų Europos pagal produktyvumo rodiklius. Jo žodžiais, iš anksto žinant, kad žemės ūkis išliks viena iš nedaugelio ir ateityje ES pinigais gausiai remiamų ūkio šakų, svarbu šiai sričiai skirti didelį dėmesį – parengti permainoms žemdirbius, planuoti būtent čia pritraukti kuo daugiau mokslo ir technologijų naujovių.