"Veido" archyvas

“Stikliuose” – viena geriausių virtuvių Vilniuje

"Veido" archyvas

Tikrų japoniškų sušių verta ieškoti “Osakoje”

Kai nori pavaišinti verslo partnerius arba paminėti ypatingą progą su šeima, verslininkas, UAB “Topo grupė” valdybos pirmininkas Aurelijus Rusteika nedvejodamas eina į “La Provence” restoraną sostinės Vokiečių g. Vadovas žino: tai ne tik vienas brangiausių, bet ir geriausių miesto restoranų. Papietauti ar dalykiniam susitikimui A.Rusteika neretai renkasi “Pomodoro” restoraną Vilniaus g., skanauti sušių vyksta į greta esančią “Osaką”, pavakaroti prie vyno taurės – į “In Vino”, o desertų – į Pilies kepyklėlę. Kaip jis sako, “La Provence” puikus tiek maistas, tiek aplinka, “Osakos” sušių skonis beveik nesiskiria nuo Japonijoje ragautų, o jaukioje Pilies kepyklėlėje gardūs desertai.

Tik mėgstamos vietos puodeliui kavos išgerti A.Rusteika nebeturi: anksčiau lankydavosi “Double coffee” kavinėse, bet šios, neatlaikiusios ekonominės krizės, neseniai uždarytos – kavines valdantis latvių tinklas iš Lietuvos pasitraukė.

“Dabar man skaniausia kava – ta, kurią išsiverdu namie. Turiu labai gerą kavos virimo aparatą, pats galiu rinktis kavos pupeles. Man tai svarbu, nes mėgstu kavą be kofeino”, – sako prekybos buities technika įmonei vadovaujantis verslininkas ir priduria, kad namie kava mėgausis, ko gero, tol, kol Lietuvoje pirmosios kavinės neatidarys didžiausias pasaulyje kavinių tinklas “Starbucks”, verdantis kavą, kuriai jis negali atsispirti.

Vilniuje, interneto portalo “Meniu.lt” duomenimis, yra per pusę tūkstančio įvairių kavinių, restoranų ir picerijų, o jų gretas sunkmetis praretino gana nedaug. Nors restoranų verslas, kaip skelbia “CreditReform”, priskiriamas prie rizikingiausių, uždaryto restorano vietoje paprastai labai greitai įsikuria naujas. Juk turėti savo nedidelį restoranėlį, net jei jį išlaikyti ir be galo sunku, – dažno pradedančio verslininko svajonė.

Restoranai, kuriuos minime šįkart, taip pat grumiasi dėl savo vietos po saule, slegiami mokesčių ir nuolatinio svyravimo tarp kokybės ir kainos. Nepaisant to, šie restoranai turi didelį pranašumą daugelio kitų rinkos dalyvių atžvilgiu: tai tam tikras išskirtinumas, rastas raktelis į žmonių širdis.

Taigi kur Vilniuje geriausia virtuvė, kur skaniausi dienos pietūs, kur gardžiausia pica, desertai, kava? Atlikdamas verslininkų, valstybės tarnautojų, menininkų ir žymių visuomenės veikėjų apklausą, “Veidas” ir mėgino tai išsiaiškinti.

Tikri sušiai, gardžiausia kava

“Stikliai”, “La Provence”, “Narutis” – tai vieni geriausių Vilniaus restoranų, jei ieškote ypatingos aplinkos, puikaus aptarnavimo ir gurmaniško maisto. Tačiau tai restoranai išskirtinei progai, nes kainos juose – vienos didžiausių. “Mano galva, geresnės virtuvės nei “Stikliuose” ar “La Provence” Vilniuje nėra, bet kaip ten brangu… Jei koks svečias nusiveda – gerai, o man pačiai tai per brangu”, – prisipažino Vida Bandis, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje. V.Bandis mieliau renkasi vyninę “Saint Germain” Literatų g., kurioje ir maistas puikus, ir vynas geras, ir kainos ne taip kandžiojasi.

“Tai aukšto lygio restoranai, ir aš, lygindamas juos su Ispanijos restoranais, didelių skirtumų nejaučiu”, – teigia daug laiko Ispanijoje praleidžiantis lenktynininkas Stasys Brundza. Būdamas Lietuvoje jis neatsispiria pagundai užsukti ir į kitą mėgstamą restoraną “Adria” Islandijos g., kuris per neilgą gyvavimo laiką jau pelnė klientų simpatijas, – čia ypatinga kaukazietiška virtuvė.

Jei kalbėsime apie kitų tautų virtuvę, tikrų japoniškų sušių labiausiai verta ieškoti verslininko A.Rusteikos jau minėtoje “Osakoje” arba “Labuki” restorane prie Rotušės, kuriame mėgsta lankytis ir Seimo narys Kęstutis Glaveckas. Nebloga japoniška virtuvė ir “Čili” tinklui priklausančiame “Tokyo”. Na, o kiniškų patiekalų mėgėjai turėtų atkreipti dėmesį į “Pekino antį” Algirdo g., aštrios indiškos virtuvės gerbėjai greičiausiai neliktų abejingi “Sue’s Indian Raja” restoranui.

Tiesa, dirigentas prof. Donatas Katkus linkęs manyti, kad kinišką maistą vis dėlto derėtų valgyti ne Lietuvoje, o Kinijoje.
D.Katkus, kaip ir daugelis, turi savo mėgstamų restoranų, kuriuos renkasi įvairiausiomis progomis: užsigeidęs ko nors aštraus eina į “Sue’s Indian Raja”, gerų picų ar spagečių – į “San Valentino”, į “Blusynę” traukia skanauti “geriausios mieste tailandietiškos sriubos”, dienos pietų užsuka į “Bistro 18″ ar “Neringą”. Dirigentui patinka ir vokiško stiliaus “Bunte Gans”, nes žino, kad jo šeimininkai šviežias žuvis gabena tiesiai iš Vokietijos. “Vilniuje itin didelis restoranų pasirinkimas, bet kai kurios virtuvės labai standartinės, jei nori ko nors įdomesnio, turi paieškoti”, – teigia profesorius, kurį sutikome gurkšnojantį kavą “Divino Trattoria” restorane.

Nors Vilniuje pastaraisiais metais atidaryta daugybė mažų kavinukių prekybos centruose ar Senamiestyje, kur galima gauti išties skanios kavos, mūsų pašnekovai išskyrė ir keletą restoranų, kuriuose mėgautis kava jiems labiausiai patinka. Tai “Divino Trattoria”, “Da Antonio” ir Pilies šokoladinė.

Brangus šampanas iš dulkėtų taurių

Pilies šokoladinėje, kaip ir Pilies kepyklėlėje, – ir vieni gardžiausių mieste desertų. Bet čia sunkoka rasti laisvą stalelį.
Po užsienį daug keliaujantis “Alro Group” atstovas Baltijos šalyse Žilvinas Grigaitis pripažįsta, kad Vilnius jau turi ir bent keletą europinį lygį atitinkančių vyninių, tarkime, “Saint Germain” ir “La Boheme”. Na, o picos geriausios ne didžiuosiuose picerijų tinkluose, o “Da Antonio” ar “San Valentino”.

Sunkiau įvardyti, kur siūlomi geriausi dienos pietūs. Juk pietų vietą dažniausiai renkamės ne pagal tai, kur skaniausia, o kur arčiausia. Vis dėlto ir čia būtų galima išskirti keletą restoranų, į kuriuos verta užsukti pietų, jei dar neteko to padaryti: tai “Bistro 18″, “Pomodoro” ir “Esse”. Pastarajame neretai galima sutikti ir, pavyzdžiui, buvusį socialinės apsaugos ir darbo viceministrą, europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės biuro vadovą Rimantą Kairelį.

Taigi restoranų įvairovė Vilniuje šiuo metu didžiulė, bet jaukios aplinkos, kokybiško maisto ir malonaus aptarnavimo derinys pasitaiko ne taip jau dažnai. Kylant produktų kainoms, branginami ir patiekalai arba, dar blogiau, taupoma naudojant prastesnės kokybės produktus. Tai ypač išryškėjo prasidėjus sunkmečiui. Štai Ž.Grigaitis neslepia nusivylimo, kad nors sunkmečiu restoranų kokybė turėtų gerėti, yra priešingai. Net ir geriausiais laikomiems restoranams vyras negaili kritikos žodžių, nes patiekalų kaina dažnai neatitinka kokybės, jį nuvilia ir aptarnavimas.

Pavyzdžiui, viename brangiausių sostinės restoranų su verslo partneriais iš užsienio neseniai apsilankęs Ž.Grigaitis buvo priblokštas, kai padavėjas prie apie du šimtus litų kainuojančio prancūziško šampano atnešė apdulkėjusias taures. “Man buvo gėda prieš svečius. Jei taip nutiktų Prancūzijoje, manęs būtų ne tik atsiprašę, bet ir pavaišinę vakariene, o čia likau nesuprastas”, – stebisi Ž.Grigaitis, net ir tarp tokios gausybės sostinės restoranų matantis vos vieną kitą, į kurį negėda pasikviesti svečius iš užsienio.

Restoranų rinkoje dar tikrai yra laisvų nišų. Tarkime, kokybiškos tradicinės virtuvės. “Vilmorus” direktorius sociologas Vladas Gaidys sostinėje kaip tik ir pasigenda geros kaimiškos virtuvės. “Man skaniausias dalykas – orkaitėje pačirškintas kiaulės pusgalvis, karka, skrandukai ar kiaulės smegenys. Dabar, kai visi skundžiasi kainomis, aš skaniausius dalykus perku vos po keletą litų už kilogramą. Ir to nerandu jokiame restorane…” – teigia V.Gaidys.

Akivaizdu, kad sostinės restoranams, jei norime lygiuotis su kitomis Europos sostinėmis, dar reikia pasitempti. Net ir patiems geriausiems.