"Veido" archyvas

Seimas nepritarė Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimams, kuriais socialiniams darbuotojams buvo siūloma dar penkeriais metais pratęsti laikotarpį profesiniam išsilavinimui įsigyti. 2006 metais priimtame Socialinių paslaugų įstatyme buvo numatyta, jog socialiniai darbuotojai turi įgyti profesinį išsilavinimą iki 2011 m. liepos 1 d.

Šią naujieną palankiai vertina socialinio darbo akademinė bendruomenė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir socialinio darbo profesionalai, atmesdami visas įstatymo pakeitimo šalininkų prielaidas dėl socialinių darbuotojų stygiaus grėsmės.

Neretai socialinis darbuotojas mūsų visuomenėje laikomas atsidavusiu altruistu, jei tykiai ir nuoširdžiai dirba savo darbą, arba piktu savanaudžiu, jei garsiai pradeda reikalauti teisių ne tik savo klientams, bet ir sau, kaip profesionalui. Socialinis darbas toli gražu nėra vien priemonė realizuoti asmeninį polinkį padėti kitiems. Tai yra nuolatinis procesas, kuriam reikalingos plataus profilio žinios ir gebėjimas jas taikyti realioje praktinėje veikloje laikantis aukštų socialinio darbo etikos normų ir žmoniškųjų moralinių vertybių kodekso.

Socialiniam darbui tik pradėjus kurtis Lietuvoje, jo ėmėsi pačių įvairiausių specialybių atstovai, taip pat – jokio išsilavinimo neturintys asmenys. Todėl socialinis darbas buvo plėtojamas ne tik kuriant socialinių paslaugų įstaigas, leidžiant teisės aktus, bet ir rūpinantis socialinių darbuotojų profesiniu rengimu ir kvalifikacijos kėlimu. „Suvokdami akademinio išsilavinimo svarbą socialinio darbo praktikams, organizavome studijas lanksčiai taikydamiesi prie dirbančių studentų, siūlydami jiems neakivaizdines, profesines mokymosi formas, tačiau ne visi pasinaudojo šia galimybe,“ – prisimena profesorius Albinas Bagdonas, Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros įkūrėjas. – „Kasmet  studijas baigia beveik tūkstantis puikiai kvalifikuotų, ambicingų ir motyvuotų socialinio darbo specialistų ir jei nesudarysime galimybės įsidarbinti Lietuvoje, juos mielai priims nuo gegužės mėnesio atsiveriančios Vokietijos ir Austrijos rinkos“, – apgailestauja profesorius.

Socialinis darbas nėra labdaros teikimas nepasiturintiems, tai – kompleksinė veikla, kuria siekiama pokyčių asmens, šeimos, atskirų socialinių grupių ir visuomenės gyvenime. Profesionalūs ir kvalifikuoti socialiniai darbuotojai dalyvauja formuojant socialinę politiką, siekiant sisteminių pokyčių ir užtikrinant žmogaus teises. Tai – milžiniška atsakomybė socialinio darbo klientų ir Lietuvos visuomenės atžvilgiu, reikalaujanti ne tik praktinio darbo patirties, bet ir gilių, įvairiapusių teorinių žinių. O siūlomos įstatymo korekcijos prilygtų taikstymuisi su profesionalumo stygiumi, socialiniams darbuotojams keliamų lūkesčių minimalizavimu ir bandymu palaikyti kritinę masę neišsilavinusių šios specialybės atstovų.

„Jei nereikalaujama socialinių darbuotojų išsilavinimo, kodėl turėtų stebinti nuvertinamos jų funkcijos visuomenėje, nepakankamas profesinis prestižas ir skurdi finansinė jo išraiška“, – klausia VU Socialinio darbo katedros antrakursis Justinas Pladas. – „Esu suinteresuotas dirbti pagal profesiją, todėl man nuoširdžiai rūpi, kad šis fundamentalus reikalavimas būtų įtvirtintas teisinėje sistemoje ir nebebūtų keičiamas pagal politinių grupuočių interesus. Joks rimtai į savo profesiją žiūrintis studentas nedirbs valstybei, kuri atsainiai žiūri į tos specialybės profesionalų parengimą. Svarbu atverti kelius tolesniam profesijos augimui ir taip pat – socialinės apsaugos kokybės gerėjimui“.

Akademinės bendruomenės atstovams antrina ir socialinio darbo praktikai. Biudžetinės įstaigos Klaipėdos miesto Socialinės paramos centro direktorė Diana Stankaitienė įsitikinusi, jog visi socialinių paslaugų įstaigų vadovai jau seniai į pareigybės nuostatus ar pareigybės aprašymus privalėjo įrašyti reikalavimą turėti socialinio darbo išsilavinimą: – „Kas trukdė įstaigų vadovams pasistengti į finišo tiesiąją atbėgti su profesionalia komanda? Ko gero, vadovai, kurie nesudarė savo kolegoms sąlygų tobulėti ir įgyti LR Socialinių paslaugų įstatyme reikalaujamo išsilavinimo, patys pirmieji atleis iš darbo tuos, kurie neturi reikalingo išsilavinimo, taip pat ir kompetencijų“.

Lietuvai šiuo metu aktualios skurdo, emigracijos, nedarbo, neįgaliųjų integracijos problemos nelauks papildomus penkerius metus – daugelio šeimų ar socialinių grupių padėtis aukštos kvalifikacijos specialistų intervencijos reikalauja jau šiandien. Daugelis gerovės valstybių (Skandinavijos šalys, Anglija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos) jau senai žengia socialinio darbo profesionalizavimo keliu – bakalauro, magistro bei doktorantūros lygmens išsilavinimas siekiant profesijos vystimosi yra standartai, be kurių neįmanomas socialinio darbo profesionalų teisių užtikrinimas, stabili gerovė bei auganti nauda visuomenei.

Būdami reiklūs savo profesionalumui ir teikiamų paslaugų kokybei, socialiniai darbuotojai neturėtų sutikti su profesionalumą kompromituojančiomis išlygomis, o toliau bręsti kaip svariomis žiniomis, praktiniais įgūdžiais ir aukštais vertybiniais standartais grįsta profesija.