Vienas pagrindinių vadybos mokslo pamatų kūrėjų Peteris Druckeris teigia, kad inovacijos yra lemiamas nūdienos konkurencingumo veiksnys. O valdžios institucijų inovatyvumas netgi svarbesnis nei privataus sektoriaus, nes valstybės įtaka įvairių sričių plėtrai tampa vis reikšmingesnė. Mūsų vykdomosios valdžios architektai kažką girdėjo apie P.Druckerio tyrinėjimus, nes lyg ir stengėsi juos panaudoti Saulėlydžio ir Saulėtekio komisijų kūrimo kontekste.

Tokia išvada peršasi iš bendravimo patirties su konkrečių institucijų pareigūnais, taip pat susipažinus su šių metų pasaulio ekonomikos forumo ataskaita, kuri skelbia, kad mūsų šalis kai kuriose srityse pasiekė pastebimą pažangą, pavyzdžiui, švietimo ir verslo modernizavimo srityse. Tačiau peršasi mintis, kad garsaus ekonomisto patarimus valdininkai daugiau sklaidė nei skaitė, o ar suprato? Atskiri geri pavyzdžiai nublanksta prieš ataskaitoje fiksuojamą negatyvią tendenciją – per metus didžiausia problema verslui plėtotis tapo biurokratija. Praėjusių metų ataskaitoje biurokratija taip pat buvo tarp prizininkių – negerovių grupėje trečia.

Neretai tenka girdėti valdžios piktinimąsi, esą verslas amžinai zyzia – tai jiems tas blogai, tai jiems anas negerai. O valdžia įsitikinusi, jog be galo daug daro, kad tą biurokratiją sumažintų. Tačiau Pasaulio ekonomikos forumas ne skaičiuoja ir matuoja, ką konkrečiai padarė mūsų valdžia, bet lygina, kaip tie darbai atrodo, palyginti su kitų šalių laimėjimais analogiškose srityse. O gal iš tiesų nėra jau taip blogai? Juk ką reiškia vien tokios biurokratinės institucijos, kaip Valstybinė alkoholio ir kontrolės tarnyba, panaikinimas. Puikiai prisimename, kaip ji ne kartą “padėjo” verslininkams. Bet neskubėkime džiaugtis – papročiai, tradicijos ir požiūriai neišnyksta ką nors likvidavus.

O dabar tiesiog konkrečiu pavyzdžiu pailiustruokime ir bandykime suprasti, kodėl tokia negailestinga Pasaulio ekonomikos forumo tyrimo išvada. 2009-aisiais – pirmais metais po eilinių Seimo rinkimų – atsiliepiant į naują Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (2009/28/EB “Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją”) Lietuvoje nutarta skatinti mažų vėjo, saulės ir hidroelektrinių statybą kaimo vietovėse, pasinaudojant Kaimo plėtros programos priemone “Parama verslo kūrimui ir plėtrai”. Intensyvi reklama žiniasklaidoje įtikina kelis šimtus ūkininkų ir verslininkų: Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) gauna 176 projektus ES paramai gauti, kuriuose numatyta statyti įvairias mažo galingumo elektrines. Pareiškėjai laukia atsakymo. Bet netikėtai NMA pareiškia, kad visi projektai pripažįstami netinkamais. Tik kažkaip pradėjo strigti su paaiškinimais. Kodėl? Tai žemės ūkio viceministras viešai giriasi, kad “tie pareiškėjai visai ne ūkininkai, o apsišaukėliai, ir jie neleis pinigų vėjais švaistyti”, tai į dienos šviesą išvelkamas kažkoks jau buvusio energetikos viceministro raštas, kuriame pranašaujami energetikos kainodaros pokyčiai.

Daug kam atrodė, kad šių projektų finansavimo klausimas tiesiog “uždaromas”. Tačiau įvyko netikėtas dalykas, kurio Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) tikrai nesitikėjo: vienas po kito apmulkinti pareiškėjai kreipėsi į teismą ir absoliučiai visiems – 70 pareiškėjų teismo sprendimai buvo palankūs. ŽŪM įpareigota pradėti nagrinėti paraiškas, nes pažeidė teisės aktus. Bet netgi Vyriausybės kanclerio Deivido Matulionio sušauktame posėdyje šiuo klausimu vienas iš ŽŪM viceministrų samprotavo maždaug taip: nieko tokio, teisimės toliau, naudodami “itališką” modelį, pagal kurį teismų maratono pabaigos sulaukiama po 20–30 metų, o per tą laiką euras nuvertės 30 proc., tai ir paramos tuomet niekam nereikės. Štai taip ciniškai aukštas ŽŪM pareigūnas išdėstė, kaip “gelbės” munduro garbę.

O mes dar stebimės, kodėl užsienio investuotojai aplenkia mūsų šalį ir kaip susitarę kartoja – čia per sudėtingos biurokratinės pinklės. Tiesa, kai kurie vis dėlto ryžtasi ateiti, bet su sąlyga, kad už tai gaus solidžių finansinių išlygų. O kitur yra kitaip!