Pagaliau yra kuo pasidžiaugti! Lietuvos ūkio augimas įgauna pagreitį. Šių metų pirmą ketvirtį, palyginus su atitinkamu periodu pernai, ekonomika augo 6,9 procento. Pasak Statistikos departamento, augimas fiksuojamas visose ūkio šakose.

Spartų pirmo ketvirčio bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą lėmė ir žemos bazės efektas – 2010 m. pradžioje beveik visų, išskyrus pramonę, veiklos rūšių bendroji pridėtinė vertė dar mažėjo. Tačiau tai tik parodo prieš metus įvykusį labai teigiamą lūžį. Nuo to laiko ūkio atsigavimas nuosekliai didėja. 2010 m. II ketvirtį metinis augimas sudarė 1 proc., III ketvirtį – 1,2 proc., o IV ketvirtį – 4,8 proc.

Žinoma, iki šis ūkio atsigavimas pasieks realius žmonių gyvenimus dar teks palūkėti, tačiau šviesa tunelio gale matyti. Taigi, dabar pats laikas susigaudyti naujoje situacijoje ir nebekartoti praeities klaidų.

Kokios jos buvo? Tik turėdami labai aiškų atsakymą, galėsime drąsiau žvelgti į ateitį. Į gerovės valstybės dangų pakliūsime tik perėję skausmingą praeities nuodėmių ir kvailysčių skaistyklą.

Kodėl kaip tik Lietuva, Latvija ir kitos panašios ekonominės bei socialinės politikos valstybės krito į pačią giliausią krizės duobę? Nekartodamas visiems žinomų tiesų, noriu atkreipti dėmesį į vieną labai populiarią aiškinimų klaidą. Galbūt tik ją supratę, mes galėsime kilti aukštyn.

Pradėkime nuo fakto, kuriam pritaria beveik visi nepriklausomi vertintojai. Krizės pasekmės nebūtų tokios žiaurios, jei ankstesnės socdemų vairuojamos vyriausybės būtų buvę bent kiek atsakingesnės ir protingesnės. Tai akivaizdi tiesa. Deja, kai kurie perdėm libertariški mano kolegos iš valdančiosios koalicijos šitą tiesą sugebėjo apipinti savomis kvailystėmis.

Taigi. Kodėl mes kritome taip giliai? Ne, ne vien todėl, kad nebuvo sukaupta jokių rezervų. Labai svarbi ūkio kritimo priežastis – per didelė priklausomybė nuo užsienio rinkų. Tai reiškia, kad mes patys suvartojame per mažą dalį savo BVP.

Kodėl taip yra? Todėl, kad net ir itin spartaus kilimo metu socialinė atskirtis Lietuvoje ne mažėjo, o atvirkščiai – didėjo! Tai rodo negailestinga statistika. Nebuvo pasinaudota puikia galimybe sukurti pajėgią viduriniąją klasę – visuomenės stabilumo garantą.

Sąmokslo teorijų gerbėjai sako, kad tai buvo daroma sąmoningai. Mat nuo valstybės ir darbdavių malonės visiškai priklausomais žmonėmis lengviau manipuliuoti. Gal. Tačiau labiau įtikina kita versija. Ciniškas ir savanaudis posovietinis elitas yra iš esmės asocialus. Todėl jam labiausiai priimtina libertariška laukinio kapitalizmo ideologija. Ir nesvarbu kokiai partijai jis priklauso, ir ar žygiuoja su raudonomis vėliavytėmis per Gegužės 1-ają.

Todėl nereikia barti socdemų, kad jie su konservatorių pritarimu, didino pensijas, išmokas mamoms ir mokytojų atlyginimus. Šie pinigai nebuvo iššvaistyti, o sukosi vidaus rinkoje. Barti reikia už pinigų taškymą neaiškiems korumpciniams projektams, žmones piktinančioms privilegijoms ir neefektyvios biurokratijos išpampimui.

Barti reikia už neprotingas privilegijas stambiajam kapitalui smulkesnio verslo ir socialinio solidarumo sąskaita. Pasaulinė praktika rodo, kad tokia politika dažniausiai pritraukia tik trumpalaikes užsienio investicijas, kurios pabėga vos atsiradus šiokių tokių krizės požymių.

Tuo tarpu pinigai nueinantys į apatinį ir vidurinį visuomenės sluoksnį neišnyksta be pėdsako. Jie naudingi ekonomikai, nes šie žmonės – ypač jeigu nėra nuolatos gąsdinami sunkmečiu – beveik viską suvartoja vidaus rinkoje. Jie nepuola prie užsieninių prabangos prekių.

Paskutinė statistika rodo, kad net 66 procentai labiausiai perkamų produktų yra pagaminti Lietuvoje! Taigi protinga valstybės politika turi skatinti masinės paklausos prekių vartojimą. Ir žinoma – užtikrinti socialinės sferos augimą.

Deja, ši tiesa yra dar per menkai suvokta. Vis dar manoma, kad svarbiausia – biudžeto eilutės. Tačiau net ir perteklinis biudžetas, jeigu jis nebus socialiai orientuotas, neduos nieko gera. Nenorėdami pražudyti Lietuvos ateities turime tai suprasti. Reikia pagaliau išsivaduoti iš tos bukai libertariškos ekonominės politikos, pagal kurią valstybė yra tarsi koks pardavimui rengiamas UAB‘as. Antraip scenarijus LIETUVA BE LIETUVIŲ nėra jau toks neįmanomas.

Net ir viduramžių valdovai žinojo elementarią tiesą. Mokesčius galima didinti, kai ūkis ima klestėti, o kai jis smunka – reikia mažinti prievolių naštą. Socdemai padarė didžiausią klaidą, kai jau prasidėjus ūkio perkaitimui, veikiami savanaudžių lobistų, nedrįso didinti kapitalo mokesčių. Toks veiksmas būtų subalansavęs ūkio augimą ir atgaivinęs socialinę sferą.

Mes negalėsime gyvuoti gerovės valstybių Europos Sąjungoje patys nesiekdami tapti gerovės valstybe. Socialinės sferos degradavimą ir emigraciją stabdyti gali tik prie Europos vidurkio artėjantys mokesčiai. Žinoma, tik sąžiningai surenkami ir valdžios nešvaistomi.

Kai kurios teorijos sako, kad optimalus yra kaip tik 6 procentų ūkio augimas. Kai jis ilgokai viršija 9 procentus, prasideda ekonomikos perkaitimas.

Man dažnai ausyse skamba tragiškai gyvenimą baigusio roko genijaus Jimy Hendrixo daina: „Jeigu 6 apvirs į 9, aš nesijaudinsiu, aš nesijaudinsiu…“ Kai kas iš tikrųjų dėl nieko nesijaudina ir galvoja, kad dabar reikalai ims taisytis savaime. Arba kad reikia ir toliau laikyti diržus suveržus, o visų pirma – užveržtus pinigų srautams į socialinę sritį. Ir kad tik toks elgesys padės atsikratyti skolų.

Tai būtų klaida. Ekonomikai augant, nepastatykime dar kartą savo valstybės aukštyn kojomis. Nes įvykus kitai pasaulinei krizei, vėl reikės į ką nors atsiremti ir šauktis pagalbos. Pradėkime pagaliau oriai vaikščioti savo šalyje savo pačių kojomis. Net ir globaliame pasaulyje turime likti kuo labiau nepriklausomi nuo išorės audrų.

Ir gyventi gerai.