BFL

Jau užuodžiama vasara Lietuvai kasmet atneša ne tik puikų orą, bet ir naują vestuvių sezoną. Na, o kokios vestuvės be originalaus mergvakario, kurio tematiką visko mačiusiam jaunimui darosi vis sunkiau sugalvoti. Gal tiesiog reikia grįžtelti atgal?

Naujo etapo pradžia

Lietuviams mielai perimant vakarietiškus švenčių scenarijus, palaipsniui pasikeitė ir mergvakarių minėjimas. Vaikinai lekia į striptizo barus, merginos drąsiais apdarais kalbina nepažįstamuosius gatvėse. O štai senovėje viskas buvo kiek kitaip ir nebūtinai blogiau.

Pasak etnologės Valerijos Jankūnaitės, pagrindinė mergvakario funkcija – atsisveikinimas su jaunimu, jaunosios perėjimas į kitą statusą. Todėl ta proga paprastai būdavo sukviečiami jauni žmonės – jaunosios draugai ir nebūtinai vien merginos.

„Tarp svečių gali būti ir vaikinai, jos draugai, ir tėvai gali būti. Būdavo, jog per mergvakarį ir jaunasis atvažiuodavo pas jaunąją, susipažindavo su visais – jaunojo pusė su jaunosios puse“, – pasakojo etnologė.

Mergvakaris – ne tik jaunosios išlydėtuvės, bet ir jos paruošimas naujajam gyvenimo etapui. Tądien pamergės kirpdavo jaunajai kasas, daug dainuodavo, pindavo lauko gėlių vainikus. Vėliau vykdavo „vakaruška“, per kurią visi ir susibendraudavo, susipažindavo. Rytą tėvai jaunąją išlydėdavo iš namų, sėsdavo visi į karietas, ir jaunąją išsiveždavo su visu kraičiu.

„Visos šios tradicijos palaipsniui išsikraipė, ėmus žvilgčioti į Ameriką ar Europą. Negalima sakyti, jog tai, ką turi jie, yra labai blogai ar labai gerai. Galbūt jie neturėjo stiprių tradicijų, galbūt jos tiesiog yra kitokios“, – kalbėjo V. Jankūnaitė.

Organizuojant – nepersistengti

Viena dažniausių klaidų, kurias, pasak etologės, daro šiuolaikinis jaunimas – į mergvakarį nekviečia vaikinų. Netiesa ir tai, jog lietuviškas mergvakaris – vien raudos ir liūdesys dėl prabėgusios jaunystės.

Jau pati mergvakario atmosfera, anot V. Jankūnaitės, nusako, kad tai smagus vakarėlis su žaidimais, kelionėmis, ir per jas nutinkančiais nuotykiais.

V. Jankūnaitės žodžiais, praktika parodė, jog nieko nereikia daryto dirbtinai, viskas turi išeiti savaime. Mergvakariui nereikia kažkokio ypatingo pasiruošimo, svarbiausia gera aura ir noras, tada ir linksmybių atsiranda.

Į mergvakarį galima įjungti šiek tiek burtų, prie pagonybės prisiliesti. Saulė, mėnulis, žvaigždės, vaivorykštė – visi gamtos reiškiniai, kuriuos sutiksite tą dieną, bus ženklai, tereiks improvizuojant juos perskaityti.

Vienas iš svarbiausių dalykų, anot etnologės, yra paprasčiausi pokalbiai, kurie tądien įgyja ypatingą prasmę.

Jei mergvakaris vasarą, dar nesulaukus vidurvasario, jame lyg Joninių šventėje galima žaisti su žolynais, ugnimi ir vandeniu.

„Ugnis apvalo, todėl mergvakaryje į laužą galima mesti tai, kas yra netinkama, ko jaunoji norėtų atsikratyti, ko nenorėtų, kad atsitiktų. Tinka prie laužo ir linkėjimus sakyti“, – sakė V. Jankūnaitė.

Burtai iš širdies – pildosi

Mergvakario pradžioje dera prisiminti išėjimo iš namų ritualą. V. Jakūnaitės žodžiais, senais laikais, išlydint jaunąją iš tėvų namų (o namais tuomet vadindavosi namai, kuriuose gyveno kelios kartos), motinos ji būdavo apvesdinama aplink stalą tris kartus. Šiuo ritualu, magišku skaičiumi trys atsisveikinama su gimtais namais, tačiau tuo pačiu namai nepaliekami tušti.

„Kai kur rašoma, kad šitaip linkima gausybės, linkima, kad namai, kurie liauka merginos, būtų tokie pat geri, kad gimtųjų namų dvasią išsineštų į naujuosius namus, kad juose apsigyventų geroji dvasia, gerasis angelas“, – pasakojo etologė.

Klaipėdos krašte egzistavo ir toks paprotys – susėsdavo visos pamergės ratu, o jaunąją pasisodindavo į vidurį. Tada medinėmis šukomis kiekviena šukuodavo jai plaukus, pindavo, rišdavo, šukuodamos tyliai į ausį linkėdavo ar mažą dovanėlę įteikdavo.

Vyriausia pamergė tai turėdavo daryti pati paskutinė, tada mesdavo per galvą šukas, ir kam jos papuldavo, ta ir ištekėdavo.

„Norite tikėkite, norite ne, bet mano dukrai buvo vos septyniolika, kai dalyvavome vienos pažįstamos mergvakaryje. Pamergė metė šukas ir tos šukos nukrito dukrai po kojų. Visi dar nusijuokė – „kaip čia kreivai metei, tokia jauna mergaičiukė“.Aštuoniolika metų tik suėjo, ji ir ištekėjo“, – pasakojo etnologė, pridėdama, jog jei viską darai iš širdies, burtai pildosi.

Norint šiuolaikinei jaunajai suteikti dar daugiau nepatirtų išgyvenimų, V. Jankūnaitė siūlo apvilkti ją tikru nacionaliniu kostiumu ir surengti fotosesiją. Vienai etnokultūros centro darbuotojai mergvakario proga, skambant dainoms apvilktas tautinis kostiumas, anot V. Jankūnaitės, sukėlė tikrą ašarų liūtį:

„Pirmiausia pradėjo vyresnės moterys raudoti, tada ir jaunajai pradėjo pliaupti. O čia dar  dainos. Kas atsitinka? Vis tiek jau mūsų genuose yra užkoduota, kad tas rūbas yra rankų darbo, tikras, lietuviškas, tas, kurio niekada daugiau gyvenime neužsivilksi, tik šia ypatinga proga“.

Dovanoti istoriją

Dar vienu galvos skausmu neretai pamergei tampa klausimas – ką padovanoti ištekančiai draugei?

Pasak V. Jankūnaitės, senovėje dovanodavo juostas, raštuotas pirštines, kojines, nebūtinai savo rankų darbo, bet jei norėdavo, kad dovaną ilgiau atsimintų, darydavo pačios.

„Dovanoms labai tinka daiktas su savo istorija, nebūtinai jis turi būti naujas, gali būti iš asmeninės kolekcijos – tai geriau nei pirkti kažką naujo. Dovanoti reikia daiktą, kuris tau kažką reiškia, kuris yra brangus, nes dovanodamas tu visada pasakoji kažkokią istoriją“, – kalbėjo etologė.

Tinka ir simbolika, bet ne iškraipyta, ne pašaipi. Pasak V. Jankūnaitės, kartais jaunimas perlenkia lazdą ir būna nebeskanu, šito reikėtų vengti.

„Reikia atsiminti, kad ištekančiai mergaitei tai yra vienintelė nepakartojama diena ir viskas turi būti itin atsargu, nes jaunoji tuo metu yra triskart jautresne nei visi kiti Gali sakyti viena, o ji gali suprasti kita, ir reikia jai už tai atleisti“, – patarinėjo V. Jankūnaitė.

Pasak etnologės, tądien jaunąją reikėtų švelniai pagloboti, nesielgti kaip su sau lygiu, kitaip bus grubu. Taip pat derėtų prisiminti, jo tai vienas paskutinių kartų, kai bus galima parodyti draugišką švelnumą.

Mergvakaryje gali būti daug klegesio, daug juoko, gali būti įvairių pamergių ir pabrolių „šposų“, jaunajai vien nuo tai matant, anot V. Jankūnaitės, jau bus gerai.

„Kiek bus juoko per mergvakarį, kiek bus vargo, laimės ir prisiminimų, toks ir jaunosios gyvenimas bus“, – sakė etologė.