BFL

Prezidentės patarėjas D.Semaška, reaguodamas į spaudoje vis dažnėjančius komentarus apie sparčiai  prastėjančius Lietuvos ir Lenkijos santykius, kaip tikras biurokratas, pamėgino išleisti kritikos „garą“ ir pareiškė, jog „dramos nėra, turime normalius, intensyvius, gerus dvišalius santykius“. Esą pakanka ir strateginio bendradarbiavimo, ir verslo partnerystės, yra ir „normalios kasdienės rutinos“ bei „tam tikrų nuomonių išsiskyrimo“.

Kaip tyčia tą pačią dieną pasirodė ir kitos pusės komentarai šia tema – Lenkijos užsienio reikalų viceministrės G.Bernatowicz, kuri pamėgino atsakyti į J.Kaczynskio kritiką apie Lietuvos – Lenkijos santykius, kurie, anot jo, „patyrė visišką pralaimėjimą“. Lenkijos diplomatė teigė, jog Lenkija visuomet tarptautinėje arenoje rėmė Lietuvą, tačiau tinkamo atsako į tai šiuo metu nesulaukia.

D.Semaška, aiškindamas, jog abiejų šalių santykiai išlieka geri, paminėjo jau ankstesnių vyriausybių ir Prezidento V.Adamkaus sutartus bei ES palaikomus  projektus su Lenkija, tokius kaip Via Baltica, Rail Baltica, elektros tiltą LitPol Link bei atominę elektrinę Visagine. Tačiau šie ankstesnių valdžių priimti sprendimai, mano nuomone, tikrai neatsako į klausimą apie nūdienos santykių būklę, o taip pat ir apie šių projektų eigą bei tolimesnį likimą. Pavyzdžiui, Lenkija jau ne sykį skelbė, jog pati statysianti AE, o tai reiškia, kad vargu, tokiu atveju, ši šalis dalyvautų iš karto dviejuose projektuose, nors diplomatiškai Ignalinos AE dalyvauti dar neatsisako. Rusijos, ir ne tik Rusijos,  spaudoje vis dažnesni pranešimai apie galimą elektros tiltą iš Kaliningrado į Lenkiją, kas reikštų, jog LitPol Link projekto reikšmė gerokai sumažėtų, jau nekalbant apie tai, kad ir dabar pačioje Lenkijos teritorijoje yra daugybė neišspręstų aplinkosaugos problemų. Šių problemų sprendimas, beje, kaip ir Via Balticos projekto,  priklausys tik nuo lenkų politikų valios ir noro šiuos projektus tęsti.

O jei nuo politinės valios tai reiškia, jog Lietuvos – Lenkijos santykių būklė yra ypač svarbus bei lemiantis, o ne kažkoks rutininis dalykas, kaip biurokratiškai mėgina teigti D.Semaška. Lenkijos gamtosaugininkai jau iš esmės užblokavo Via Baltica, panašiai gali atsitikti ir šiuo atveju. Juolab, kad Rusija forsuoja AE statybas Kaliningrade, o tai reiškia, jog galimas rusiškos elektros tiekimas per numatomą Rusijos – Lenkijos elektros tiltą iš Kaliningrado AE, tampa dar viena konkurencine kliūtimi ne tik LitPol Link, bet Lietuvos – Lenkijos energetiniam bendradarbiavimui, statant Ignalinos AE, jei lenkai apskritai šiuo projektu dar tiki.

Supaprastintas, biurokratiškas, jei nepasakyti primityvokas, Prezidentės patarėjo užsienio politikai aiškinimas apie dabartinę Lietuvos – Lenkijos santykių situaciją ne tik neišsklaido abejonių, bet ir akivaizdžiai rodo, jog Lietuvos užsienio politikos „dizaineriai“, ne tik prezidentūros, bet ir užsienio reikalų ministerijos, nelabai įsivaizduoja, ką ir kaip šiuo metu reikėtų daryti. Jei jie neturi idėjų, negirdi ekspertų, tai – dar pusė bėdos, bet jei jau susitaikė su esama padėtimi ir tik biurokratiškai atsimušinėja nuo kritikos, tai – jau pralaimėjimas. Todėl galima sutikti su D.Semaška – „dramos nėra“, nes nėra nieko. Lenkija, kaip didelė ir įtakinga ES ir NATO valstybė, visuomet turi ir turės daugiau užsienio politikos alternatyvų, nei mes. Tačiau ar  tai bus  naudinga Lietuvai?