Lietuviška skrynia – tai tas stebuklingas baldas, kuriame sutilpdavo mūsų mamų ir močiučių triūsas, dainos ir ašaros, meilė ir kančia, viltys ir svajonės. Šiais laikais nerasime nė vieno kito tokio brangaus baldo. Brangaus ne kaina, ne medžiagomis, iš kurių jis pagamintas, o turiniu. Skrynių meistrą Algirdą Versecką aplankėme senove ir romantika dvelkiančioje dirbtuvėje.

Maža jauki Vilniaus senamiesčio gatvelė. Apsilaupęs kelių aukštų mūrinukas, kurio fasadą žymi kalvio darbo iškaba “Amatų gildija”. Siauri laipteliai į rūsį, ir aš jau pas amatininkus, pačioje didmiesčio širdyje atgaivinusius senovės lietuvių amatus. Suku ton pusėn, iš kurios sklinda  obliuojamos medienos kvapas. Senamiesčio dvasia suremontuotose patalpose triūsiantis Algirdas pakviečia į spalvingų skrynių kampelį. Visai nepanašių į tas nuo laiko papilkėjusias.

Namų donorė

Neskubėkime daryti išvadų, kuri skrynia geresnė – sena ar nauja. Vilnietis bioenergetikas Michailas Ratiukas po viešnagės Amerikoje parvežė žinių apie anapus Atlanto vykdytus etnokultūros specialistų ir parapsichologų tyrimus. Tyrėjai mėgino išsiaiškinti, kaip žmogų veikia jo šeimos iš kartos į kartą perduodami daiktai. Bioenergetiko teigimu, klysta tie, kurie išmeta močiučių skrynias. Šios skrynios turi stovėti garbingiausioje vietoje! Močiutės skrynia yra namų donoras, skleidžianti gerą energiją. Tokios skrynios nepakeis jokia užsieninė dėžė ar komoda.

Be to, žmones palankiausiai veikia savo krašto simboliais išpuošti daiktai. Todėl jei jums artimas žmogus nepaliko skrynios, galima įsigyti naują, tik verta rinktis tokią, kuri atitinka gimtosios vietovės stilistiką. Kada nors jūsų naujoji autentiškos išvaizdos skrynia taps ta vertybe, donore, kuri praskaidrins vaikų ar anūkų buitį. Taip teigia A.Verseckas.

Ne tik dėžė kraičiui sukrauti

“Skirtinguose Lietuvos kampeliuose pagaminti baldai – labai skirtingi, tad pažiūrėjęs iškart atskiriu, kuris iš kur. Skiriasi forma, spalvos, piešiniai. Kiekvienam kraštui būdingos skirtingos skrynių bei kuparų gamybos tradicijos, – pasakoja baldžius, sertifikuotas Žemės ūkio ministerijos meistras, atkuriantis autentiškas skrynias autentiškais metodais. – Skrynia – tai ne tik kraičio dėžė. Tai vieta, į kurią būdavo kraunamas TURTAS. Šioje “dėžėje” telpa ištisa šeimų ir kartų istorija. Lietuvos istorija.

Įsivaizduokit:  kraitį krauti pradėdavo jau dešimties metų mergaitės. Dar vaikas, o jau imdavo mokytis austi. Į skrynios dugną guldavo pirmieji būsimos nuotakos, moters, savarankiški darbeliai. Vėliau jie gražėjo, tobulėjo. Kraitį kraudavo iki 18–20 metų. Ir kiekviena mergina  žinojo, kad išeis iš tų namų į svetimą šeimą su savo kraičiu. O ten šeimos žvilgsniai pirmiausia nukryps į marčios darbų kokybę: ar gražūs rankšluosčiai, ar įmantrūs ir išradingi lovatiesių raštai. Artvykusi į naują šeimą moteris šešurui ir kitiems namiškiams dovanos po rankšluostį”.

Algirdas – eksperimentinės archeologijos klubo “Pajauta” narys. Klubas rekonstruoja radinius autentiškomis medžiagomis ir autentiškais būdais.

Meistras sako, kad lietuvių ne tik skrynios ypatingos, bet ir rankšluostinės. Šias lietuviai kabindavo matomoje vietoje, o baltas nėriniais puoštas rankšluostis būdavo skirtas labiau trobai papuošti, nei rankoms šluostytis.

Kol būsima jaunamartė kraudavo kraitį, ji dažnai su meile žiūrėdavo į skrynią, kurioje tilpo ne tik materialios vertybės, bet ir didelė jos gyvenimo dalis. Todėl skrynios piešinio grožis turėjo didelės reikšmės. O kai jaunoji su kraičiu atvykdavo į naująją šeimą, tikėdamasi, kad jos jaunikis – tai princas ant balto žirgo, netrukus paaiškėdavo, kad tikrovėje princų nebūna, šeimoje prasidėdavo nesutarimai. Tuomet skrynia vėl tapdavo su gimtaisiais namais siejančia brangenybe, kurioje tiek daug šiltų prisiminimų.

Baldo gimimas

Ir pats skrynios atsiradimas būdavo nepaprastas įvykis. Jei šeimoje gimdavo mergaitė, tėvas eidavo pas stalių ir užsakydavo pagaminti skrynią. Neretai abu kartu su staliumi keliaudavo į mišką išrinkti būsimai skryniai medžio. Jei medyje – gandralizdis, iš tokio medžio pagaminta skrynia laikyta laiminga. Kol medį nupjaudavo, paruošdavo lentas, išdžiovindavo, prabėgdavo nemažai laiko. Pats skrynios gaminimas trukdavo apie mėnesį laiko. Taigi mažylei ūgtelėjus skrynia jau laukdavo savo naujosios šeimininkės.

Kuo skiriasi skrynios

Meistro dirbtuvėje nustebino skrynių formos ir spalvų įvairovė. Ar tikrai lietuviai gamino tokias puošnias skrynias ir jas taip ryškiai dažė? Algirdas tvirtina, kad taip. Kartais tyrinėdamas seną laiko išblukintą skrynią po metaliniais apkaustais išvysdavo neįtikėtinai ryškias spalvas. Tiesa, šių dėžių puošyba skirtingose Lietuvos vietovėse skyrėsi.

Žemaičiai gėrybėms sudėti dažniausiai naudodavo skrynias, retai – kuparus (kraičio dėžės, kurių gaubtas antvožas, vadinamos kuparais, o dėžės lygiu dangčiu – skryniomis). Spalvos – gana tamsios (tamsiai ruda, raudona) ir balta. Piešiniai išcentriniai – augalai nuo centrinės ašies plečiasi į šalis. Rečiau skrynios puoštos stilizuotais paukščiukų piešiniais, kartais būdavo nutapomas gaidys – šeimos simbolis.

Suvalkijoje taip pat dažniau naudotos skrynios nei kuparai. Piešinių motyvai panašūs į žemaičių, tik spalvos šviesesnės. Tiesa, suvalkietiškų skrynių pakojai aukštesni negu žemaitiškų. Gali būti, kad aukštų pakojų Suvalkijoje gyvenusiems mūsų protėviams reikėjo todėl, kad ten ilgiau išsilaikė trobos moline asla. Saugant turtą nuo drėgmės reikėjo aukštų pakojų. Žemaičiai ankstėliau pradėjo dėti medines grindis.

Beje, skrynias labai mėgo vikingai. Tačiau dėl nuolatinės drėgmės laivuose ir vikingų gimtosiose jūrinio klimato šalyse medinės skrynios gesdavo, todėl jos buvo gaminamos ant pakojų.

Aukštaitijoje dažniausiai naudoti kuparai. Mėgstamos spalvos – sodriai mėlyna, žydra, raudona, žalia. Aukštaičiai skrynias taip pat puošdavo augalų motyvais, tačiau piešiniai buvo smulkesni nei kitur. Dažnai piešinius “tapydavo” bulve. Perpjautą bulvę išskaptuodavo taip, kad ji virsdavo norimo piešinio antspaudu. Pamirkydavo į dažus ir atspausdavo ant skrynios.

Darni šeima

“Esu grynas miestietis, asfalto vaikas, – pasakoja meistras. – Tėvas buvo baldininkas, tačiau tik jam mirus manyje ėmė reikštis baldininko genai. Kaip mano gyvenime prasidėjo skrynių epocha? Ramiai sau gyvenau Vilniuje su šeima – žmona Ramute ir sūnumis Giedriumi (14 metų) ir Ignu (19 metų). Pinigų bado nejautėme. Tačiau vieną dieną supratau, kad gaminsiu skrynias. Iš pradžių man pakako to, kad jos autentiškos išvaizdos ir pagamintos autentiškais įrankiais. Net specialias  senoviškas  medžio apdirbimo stakles pasigaminau. Vėliau kilo idėja, kad skrynios turi gimti ne viduryje miesto, o kaimo sodyboje, į kurią galėtų atvažiuoti visi norintieji išmokti šio amato”.

Algirdas džiaugiasi, kad šeima ne tik nekliudo jo svajonėms, bet ir padeda jas įgyvendinti. Antai nutarė įsigyti sodybą. Žmona leido parduoti šeimos butą, kad galėtų įgyvendinti ir šią idėją. Ponia Ramutė vyro įmonėje dirba buhaltere. “Džiaugiuosi, kad turiu tokią puikią šeimą, kuri man padeda, palaiko, tiki mano idėjomis, – sako meistras. – Grįžtu iš darbo, o manęs laukia gardi vakarienė, švarūs namai, sotūs vaikai. Ir velnių už mane išrašyta kam reikia. Mat tas, kuris rečiau būna namie, neturi privilegijos duot velnių”.

Troboje turi būti krosnis

Pašnekovo įsitikinimu, didžiausia žmogaus klaida manyti, kad jis viską žino, ir griebtis tai įgyvendinti. “Kai ėmiau statytis rąstinį namą, supratau, kad nežinau nieko. Juk galėjo troboje tarsi netyčia atsirasti ir plastikiniai langai, ir šiuolaikiškas stogas. Tačiau pasikalbėjęs su vietiniais gyventojais ir išsiaiškinęs, kaip šioje vietovėje buvo statomos trobos, panorau autentiškos. Niekad nereikia vadovautis savo nuomone – geriau pasikliauti vietos tradicijomis”, – dėsto skrynių meistras.

Taigi sienas pastatė iš rąstų, kuriuos specialiai patamsino, kad atrodytų tarsi palytėti laiko. Stogas – iš čerpių. Langai baltai dažyti, pušiniai. Oro tarpas – 17 centimetrų, tad šilumą laikys ne blogiau už stiklo paketus. Ir būtinai bus langinės. Dar name turi būti krosnis,  o šalia namo – augti daržovės. Tik karštas vanduo, internetas – būtinas patogumas.

Dėl skonio nesiginčija

Nors Algirdas pasiryžęs darbais ir asmeniniu pavyzdžiu saugoti Lietuvos kaimo tradicijas, pačių kaimo gyventojų, regis, jos nedomina. “Namą susiprojektavau be rūsio – rąstiniai namai geriau be rūsių. Kai pradėjau statyti, užsuko pasižmonėti vienas naujųjų kaimynų. Ir sako: “Tai, sakai, iš rąstų statysi? Hmm, tai biedniokas, vadinasi, biedniokas esi. Suprantu, nelengva šiais laikais”…

Kitąkart Algirdas apsilankė pas tą kaimyną. Ogi buvęs Alytaus gamybos namelis viduje tik tviska plastikinėmis dailylentėmis… Algirdas savo įspūdžius plastikinio interjero klausimu nutylėjo. Sako, reikia gerbti ne tik kaimynus, bet ir jų skonį.

Pasak Algirdo, kaimo žmonės skiriasi nuo miestiečių. Dažniausiai gerąja prasme. “Važiuoja didmiesčio gyventojai troleibusu į darbą. Visi tylūs, susigūžę, paskendę savo mintyse. O įleisk būrelį kaimiečių – visas troleibusas skambės, – lygina pašnekovas. – Jie pripratę dalytis vienas su kitu įspūdžiais, naujienomis, pravažiuojančiam kaimynui moja iš tolo… Kaip malonu žinoti, kad esi tarp savų, ne svetimas. Antai sodyboje užsinoriu pieno ir drąsiai einu pas kaimyną. Ten visi pasiryžę tau padėti. Nusiperku tikro naminio pieno ir gurkšnodamas svarstau: o kodėl kaime iš karvių tikras pienas bėga, o ne toks kaip iš parduotuvėje pirkto pakelio, ant kurio kažkodėl parašyta, kad tai natūralus pienas?”

Kodėl skrynios?

“O kodėl gaminate skrynias? Ne šiuolaikiškus medinius baldus, virtuvės komplektus, spintas ir spinteles?” – teiraujuosi.

“Mano giminaitis baldus gamina, ir jo darbas pelningas. O man labiau prie širdies skrynios, nors gamindamas baldus uždirbčiau daugiau. Tiesa, prieš dešimt metų ėmęsis staliaus darbo iš pradžių ir aš gaminau baldus. Prieš penkerius pradėjau gaminti skrynias. Kad atsakyčiau, kodėl pasirinkau šį kelią, turiu įsileisti į savo pasąmonę, paaiškinti, kas man yra vertybė. Kol kalbu lietuviškai, kol galiu šypsotis kiekvienam sutiktam žmogui, gyvensiu taip. Suprantu, kad globalizacijai vienas nepasipriešinsiu, tačiau kas mano valioje – tą darau. Man svarbu, koks žmogaus vardas ir pavardė, nes tai rodo, kas jis, iš kur. Nors ateityje vietoj vardo žmonės gal turės brūkšninius kodus… Nenoriu sintetinio maisto, nenoriu trijų aukštų namo šešių arų sklype, nenoriu sintetinės vejos – man verčiau natūrali pieva aplink namą, kurioje gali pamatyti driežiuką, varlytę ar drugelį. Nenoriu supakuoto maisto. Nenoriu pieno, perleisto per keraminius ar auksinius filtrus, – man reikia tikro”, – į šiuos žodžius sudėta ištisų kartų išmintis.

Telefono ir kompiuterio Algirdas tikrai neišsižadės, kaip ir kitų “protingai padarytų” dalykų, atsiradusių nuo Renesanso iki dabar. Gali apsieiti be brangaus šampūno, be kremų, tačiau informacijos priemonių neatsisakys. Kadaise, kai ieškojo sodybos, užklydo į Tauragnų kaimelį. Prasidėjo liūtis. Vietinis gyventojas klausia: “Iš kur jūs?” Sako, iš Vilniaus. O tas žmogelis: “Kaip ten blogai pas jus. Žinau, kad po lietaus Vilnius visas patvinsta”.

Kitas klausia: “Turbūt ten pas jus šildymas brangiai kainuoja? Kokius du šimtus litų per mėnesį?” Algirdas net nesakė, kad visus šešis šimtus…

“Kaime informacijos žmonėms trūksta, dažnas toliau savo kaimo nebuvęs, – pastebėjo meistras. –  Tačiau vis tiek nesuprantu, kas ir kodėl sugalvojo takoskyrą tarp miesto ir kaimo, kam šovė į galvą kaimo žmones vadinti plūgais, runkeliais. Manau, šie žodžiai labiau tinka dažnam miestiečiui apibūdinti. O kaimo žmonės kur kas mažiau sugadinti. Gal todėl, kad neturi tiek daug laiko žiūrėti televizorių”.

Kada nors kaime, gamtos ir gerų žmonių apsuptyje, meistras praleis didesniąją dalį savo gyvenimo… Tereikia baigti įsirengti sodybą.