BFL

Į “Veido” klausimus atsako ką tik antrai kadencijai Advokatų tarybos pirmininku perrinktas Leonas Virginijus Papirtis.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kas yra advokato profesija – verslas, amatas ar pašaukimas?

L.V.P.: Dabar kaip tik skaitau senas Rusijos imperijos advokatų kalbas. Stebiuosi, kokia inteligencija iš jų dvelkia. Mane tai žavi. Idealizmas čia būtinas. Žodis “amatininkas” nėra blogas, – geras amatininkas yra gerbiamas žmogus. Blogai, jei advokato profesijoje dingsta kūryba ir vyrauja pinigai.

VEIDAS: O ar šiuo metu Lietuvoje trūksta advokatų?

L.V.P.: Šiandien turime 1759 advokatus ir 800 advokatų padėjėjų. Tarpukariu renkant Lietuvos advokatų tarybos pirmininką Petrą Leoną, jį rinko 90 advokatų. Taigi matome, kad advokatų padaugėjo beveik trisdešimt kartų. Manau, tam tikra riba jau pasiekta. Dažnai susiduriu su advokatais, nebesugebančiais iš savo profesijos užsidirbti pragyvenimui ir susimokėti mokesčių. Aš manau, kad yra pasiekta advokatų poreikio riba. Taip pat matau, kad ir dalis advokatų padėjėjų atsisako savo kelio.

VEIDAS: Šiandien Lietuvoje visuomenei viešai prieinamas tik teismo spendimas. Advokatas lieka šešėlyje. Jo net pavardė pašalinta iš teismo sprendimo. Kodėl advokatų kalbos, jų parengti dokumentai visuomenei nėra prieinami? Iš kur kyla tas profesinis uždarumas? Ar jis nėra viena nepasitikėjimo teisėsauga priežasčių?

L.V.P.: Norėdami išspręsti ginčą, mes šnekamės. Kas nori, ateina pasiklausyti. Kita vertus, nemanau, kad didesnis viešumas būtų blogai. Reikia tik pagalvoti, kaip tai padaryti. Aš regiu, kad tie ledai po truputį tirpsta, viešumo vis daugiau. Kitaip tariant, tikrai nebūtų blogai, jei teismo posėdžio protokolai ir advokatų dokumentai būtų vieši. Taip atsirastų didesnė atsakomybė. Tada daug kas galėtų pasižiūrėti, ar aš gerai, kvalifikuotai elgiausi.

VEIDAS: Ar advokatai prisiima dalį atsakomybės dėl to, kad visuomenė dabar taip menkai pasitiki teismais?

L.V.P.: Manau, kad visi turi prisiimti dalį atsakomybės dėl nepasitikėjimo teisėsauga. Ėmęsis bylos aš stengiuosi padaryti viską, ką galiu. Ir man atrodo, kad padarau. Tempas yra didžiulis ir jis lemia daug problemų.

Tarkime, anksčiau klestėjo advokatų oratorinis menas. Skaitau Rusijos imperijos advokatūros istoriją ir randu faktų, kaip į bylų nagrinėjimą pasiklausyti advokatų kalbos rinkdavosi ištisi miesteliai. O dabar advokatai dažnai būna priversti sakyti, kad neturi ko pridurti, kad viską išdėstė raštu. Tai diktuoja didelis tempas, ir teisėjai tam tiesiog nebeturi laiko. Jie skatina tokį darbo modelį, kad teismo procesas vyktų kaip galima greičiau. O tas, kuris nori kalbėti, tampa nepageidautinas.

VEIDAS: Jūsų nuomone, ar normalu, kad vienas apylinkės teismo teisėjas per metus išnagrinėja daugiau nei 600 civilinių, baudžiamųjų ir administracinių bylų? Ar tai, kas atsitiko su teisėju Zenonu Birštonu (teisėjas darbo metu pasirodė neblaivus), nėra logiška išdava to, kad gyvenant tokio streso sąlygomis, dirbant be laisvadienių, savaitgaliais, naktimis, gyvenant tokį gyvenimą, kokį šiandien gyvena teisėjas, tiesiog savęs nebegali kontroliuoti?

L.V.P.: Aš manau, kad tai nenormalu. Bylos nagrinėjamos žvėrišku tempu. Dažnai net teisėjai su nepasitenkinimu žiūri į tai, jei nagrinėjant bylą advokatas, be savo raštu pateiktų dokumentų, nori dar ką nors pasakyti. Tiesiog tam jie nebegali skirti laiko.

VEIDAS: Šiandieninis advokato įvaizdis visuomenėje – puikus kostiumas, brangus laikrodis, didelis automobilis. Klientams susidaro įspūdis, kad jei gerai mokėsi advokatui, jis viską sutvarkys. Ar toks įvaizdis atitinka tikrovę?

L.V.P.: Man atrodo, kad neatitinka. Aš niekada nė vienam savo klientui nesu nieko žadėjęs. Kartais susiduri su protu nesuvokiamu teismo verdiktu. Kaip tai paaiškinti klientui? Ir būsimiems advokatams paskaitas pradedame nuo to, kaip advokatas turi atrodyti, kaip elgtis, kad jis negali į bylos nagrinėjimą ateiti su “Maximos” maišeliu. O ateina visokių.
Advokatų šiandien Lietuvoje esama išties visokių. Yra ir tokių, kurie ketverius metus nesugeba susimokėti mokesčių.

Taigi advokatų įvaizdis visuomenėje primena šiek tiek iškreiptų veidrodžių karalystę. Yra “advokatų”, verslininkų, darančių iš savo profesijos pinigus. Dar jaunystėje iš vieno gerbiamo žmogaus esu išgirdęs: “Advokatai pelnosi iš kitų žmonių skausmo ir ašarų.” Man tai giliai įstrigo į atmintį.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kokia bus tolesnė Lietuvos advokatūros raida? Ar advokatai intelektualiai dabar pajėgia ir ar ateityje pajėgs aprėpti visą teismuose taikomą teisę?

L.V.P.: Problemų esama. Advokatūros kokybinė sudėtis nėra vienoda. Viena išeičių yra advokatų specializacija tam tikrose srityse. Svarbiausia, kad norma netaptų “specialistai”, kurie viską žino, kurie viską gali paaiškinti. Pastebėjau, kad kuo žmogus žemesnės kvalifikacijos, tuo jis didesnis “specialistas”. O iš tiesų pirmiausia advokatas turi būti sąžiningas.

O atsakant į jūsų klausimą tenka pripažinti, kad visko aprėpti neįmanoma. Nes norminių aktų tiek, kad jie primena jūrą.

VEIDAS: Kodėl viešojoje erdvėje teisė ir teisingumas vis dažniau yra laikomi skirtingais dalykais?

L.V.P.: Dažnai susiduriu su tuo, kad teisėjas aklai laikosi įstatymo raidės. Bet kam tada žmogui duotas protas? Teisė negali būti aukščiau šalies ekonominio lygio ir jo nulemto šalies kultūros lygio. Taip pat ir teisinės kultūros lygio.