Scanpix

Kanų kino festivalis, atlaikęs audrą dėl konkursinėje programoje dalyvaujančio danų režisieriaus Larso von Triero skandalingų komentarų apie Hitlerį, sekmadienį baigiasi, o aiškaus pretendento į “Auksinę palmės šakelę” taip ir nėra.

Apokaliptinė L.von Triero psichodrama “Melancholija” (Melancholia) vis dar minima tarp favoritų, nors patį kūrėją festivalio organizatoriai iš Kanų išvarė – už pasakymą, kad jis “truputį” užjaučia nacių diktatorių.

Broliai belgai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai (Žanas-Pjeras ir Liukas Dardenai) viliasi rekordinės trečiosios “Auksinės palmės šakelės” už savo filmą “Vaikas su dviračiu” (Le Gamin au velo) – dvasią pakeliantį pasakojimą apie pamestą 11-metį berniuką ir moterį, pasiryžusią jį išgelbėti.

Tačiau stipriu jų varžovu laikomas JAV režisierius Terrance’as Malickas (Teransas Malikas), Kanuose pristatęs nekantriai lauktą filmą “Gyvybės medis” (The Tree of Life). Šioje vienos šeimos gyvenimo sagoje, kurios veiksmas vyksta JAV Vidurio Vakaruose praeito amžiaus 6-ame dešimtmetyje, pirmą kartą drauge vaidina Bradas Pittas (Bradas Pitas) ir Seanas Pennas (Šonas Penas).

Ši juosta buvo aštuonių prancūzų kritikų, kuriuos apklausė žurnalas “Le Film Francais”, favoritė.

Kita kritikų apklausa, kurios rezultatus paskelbė žurnalas “Screen”, rodo, kad pirmauja suomių režisieriaus Aki Kaurismaki (Akio Kaurismekio) “Havras” (Le Havre), taip pat pasakojantis apie berniuką – imigrantą iš Afrikos Prancūzijos Havro uostamiestyje.

Gerai vertinamas ir Pedro Almodovaro filmas “Oda, kurioje gyvenu” (La piel que habito).

“Turime pripažinti, kad šiemet filmai atrinkti tikrai puikiai, – sakė prancūzų laikraščio “Le Parisien” kino kritikas Alainas Grasset (Alenas Grasė). – Yra mažiausiai penki ar šeši vienodai geri filmai. Tai reiškia, kad rezultatas jokiu būdu nėra aiškus”.

Dėl pagrindinių šio prestižiškiausio pasaulyje kino festivalio apdovanojimų varžosi 20 vaidybinių filmų, kurių didžiąją daugumą pastatė Europos režisieriai. Palyginti nedaug filmų yra iš Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono, ir nė vieno filmo nėra iš Lotynų Amerikos.

Nugalėtoją renka vertinimo komisija, kuriai vadovauja JAV aktorius Robertas De Niro (Robertas De Niras) ir kurioje dirba tokios Holivudo žvaigždės kaip Jude’as Law (Džudas Lo) ir Uma Thurman (Uma Turman), Honkongo režisierius ir prodiuserė Johnny To (Džonis To) ir Shi Nansun (Ši Nansun), norvegų rašytoja Linn Ullmann (Lin Ulman) – Liv Ullmann (Liv Ulman) ir Ingmaro Bergmano duktė.

Pergalė Kanuose, kurie didžiuojasi suteikdami vietos ir intelektualiam autoriniam kinui, ir pelningiems Holivudo blokbasteriams, gali reikšti didžiulę filmo reklamą.

Festivalio žiūrovai sutiko, kad ši, 64-oji Kanų kino šventė pranoko pernykštę, kuri nukentėjo dėl prasto oro, silpnos pasaulinės ekonomikos ir Islandijos ugnikalnio išsiveržimo, sutrikdžiusio skrydžius visoje Europoje.

Šiemet į Kanus atvyko itin daug pirmojo ryškumo žvaigždžių, tarp jų – S.Pennas, B.Pittas, jo partnerė Angelina Jolie (Andželina Džoli), Johnny Deppas (Džonis Depas), Penelope Cruz (Penelopė Krus) ir Woody Allenas (Vudis Alenas), kuris pristatė festivalį pradėjusią romantinę komediją “Vidurnaktis Paryžiuje” (Midnight in Paris).

P.Cruz drauge su J.Deppu vaidina nuotykių filme “Karibų piratai: ant keistų bangų” (Pirates of the Caribbean: On Stranger Tides), kuris buvo parodytas nekonkursinėje programoje.

Pirmą kartą konkursinėje programoje buvo parodytas 3-D filmas – japonų kino kūrėjo Takashi Miike (Takašio Miikės) “Harakiris: samurajaus mirtis” (Ichimei).

Žiūrovams patiko ir nebylus filmas apie nebylųjį kiną – prancūzų režisieriaus Michelio Hazanavicius (Mišelio Hazanavičiaus) “Artistas” (The Artist).

Tačiau trūkstamą skandalo ingredientą įdėjo L.von Trieras – nuolatinis Kanų festivalio dalyvis ir 2000 metų “Auksinės palmės šakelės”, kuri jam buvo paskirta už “Šokėją tamsoje” (Dancer in the Dark), laureatas.

Kai spaudos konferencijoje jo buvo paklausta apie pavėluotai aptiktas vokiškas šaknis, juoduoju humoru ir politiniu nekorektiškumu garsėjantis režisierius atsakė: “Labai norėjau būti žydas, bet sužinojau, kad iš tiesų esu nacis”. Jis pridūrė, kad “net truputį užjaučia” Hitlerį.

Vėliau L.von Trieras atsiprašė, bet festivalio organizatoriai vis tiek paskelbė jį “persona non grata”, taip iš esmės liepdami jam nesirodyti apdovanojimų įteikimo ceremonijoje, bet palikdami jo filmą konkursinėje programoje.

“Manau, kad jis – didis režisierius, – žurnalistams sakė italų “Cinecitta News” kino kritikė Christiana Paterno (Kristiana Paterno). – Bet tai, ką jis pasakė, man kelia didelį nerimą, ir aš manau, kad jo filmas taip pat truputį naciškas”.

Pernai “Auksinė palmės šakelė” atiteko Tailando režisieriui Apichatpongui Weerasethakului (Apičatpongui Virasetakului) už filmą “Dėdė Bunmis, galintis prisiminti buvusius savo gyvenimus” (Long Boonmee Raluek Chat).

Šeštadienį jau buvo paskelbti oficialios festivalio programos “Ypatingas žvilgsnis” (Un Certain Regard), kurioje rodomos originalia estetika ir idėjiniu turiniu išsiskiriančios kino juostos, nugalėtojai.

Geriausio šios programos filmo apdovanojimas atiteko dviem juostoms: Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-Duko (Kim Kiduko) emocingam ir ovacijomis sutiktam kinematografiniam autoportretui “Arirang” ir vokiečių režisieriaus Andreaso Dreseno (Andreaso Drezeno) dramai “Atgal kelio nėra” (Halt auf freier Strecke) apie paskutines vieno mirštančio vyro dienas.

“Ypatingo žvilgsnio” vertinimo komisijos pirmininkas, serbų režisierius Emiras Kusturica, laureatus paskelbė per iškilmingą ceremoniją.

Iraniečių disidentas Mohammadas Rasoulofas (Mohamadas Rasulofas) už savo darbą “Sudie” (Be omide didar) pelnė “Ypatingo žvilgsnio” geriausio režisieriaus apdovanojimą, bet Irano pareigūnai neleido jam atvykti į festivalį, tad apdovanojimą jo vardu atsiėmė žmona.

“Ypatingo žvilgsnio” žiuri prizas atiteko rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo “Jelenai”.