Teisininkas Lechas Kaczynskis Lenkijos politinėje scenoje veikė daugiau nei 30 metų. Septintajame dešimtmetyje jis buvo vienas demokratinės opozicijos lyderių, prisidėjo prie Darbininkų gynimo komiteto ir Nepriklausomų profsąjungų sąjungos veiklos. 1980-ųjų rugpjūtį – vienas streiko Gdansko laivų statykloje konsultantų. Karinės padėties laikais kalintas, po “Solidarumo” pergalės, 1991-aisiais, tapo prezidento kanceliarijos ministru saugumo klausimais. 1992–1995 m. – Vyriausiųjų kontrolės rūmų pirmininkas, 2000–2001 m. – teisingumo ministras, nuo 2002-ųjų – Varšuvos meras. 2005-aisiais išrinktas prezidentu. Tų metų rudenį L.Kaczynskis davė interviu “Veidui”. Net ir po penkerių metų šis pokalbis nepraradęs savo aktualumo, taigi spausdiname jo ištrauką:

Ligi šiol Lietuva ir Lenkija, veikdamos ES viduje, aktyviai kartu kūrė visą europinę Rytų politiką. Ar ateityje gali kas nors keistis ir ši politinė sąjunga gali iširti?

Nėra jokių pavojų, kad ligšiolinė Lenkijos užsienio politika gali kaip nors keistis. Mano programoje nurodyta, kad santykiai su Lietuva ir Latvija yra vieni pagrindinių užsienio politikos krypčių. Be abejo, būtina pasakyti, kad negali būti jokios kalbos apie Lenkijos dominavimą šiuose santykiuose – nebe tie laikai. Kalbu apie kaip galima geresnius lygių partnerių santykius. Vis bandoma sukurti įvaizdį, esą partija “Teisė ir teisingumas” linkusi į kraštutinumus. Turiu pasakyti, kad kraštutinumų vengsime netgi palaikydami santykius su Rusija. Savaime suprantama, bendraudami su Rusija atsisakysime “asimetrijos principo”, kurio laikėsi politikai, išauklėti senais laikais ir kuriems nuolankumas Rusijai jau tarsi įaugęs į kraują. Noriu aiškiai pasakyti, kad mes tokios politikos Rusijos atžvilgiu atsisakysime. O grįždamas prie santykių su Lietuva norėčiau pasinaudoti proga ir pasakyti, kad lenkų tautinė mažuma negali tapti puikių Lenkijos ir Lietuvos santykių įkaite. Daug tikrai nenorime. Pakaktų, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai galėtų rašyti savo pavardes lenkiškai ir toliau veiktų lenkiškos mokyklos. Kita vertus, negali būti nė kalbos apie tai, kad kas nors įkalbinėtų Lietuvoje gyvenančius lenkus būti nelojaliais Lietuvos valstybei.

Lietuvos valdžia nuolat pabrėžia, kad lenkų tautinei mažumai sudarytos geros sąlygos. Tuo tarpu patys Lietuvos lenkai tvirtina, esą padėtis toli gražu nėra ideali, susiduriama su sunkumais žemės grąžinimo, mokyklų finansavimo ar jau minėto pavardžių rašymo klausimais.

Pavardžių rašymo klausimas nuolat minimas. Norėčiau pabrėžti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris jaučiasi esąs labiau lietuvis nei lenkas, turi neabejotiną teisę į pavardės sulietuvinimą. Šis procesas vyksta jau daugybę metų. Tai nesunkiai galime pamatyti, vieno ar kito žmogaus paklausę, kaip skambėjo jo senelio pavardė. Bet jeigu žmogus nori turėti lenkiškai skambančią pavardę, tai, manau, irgi turi tam teisę. Svarbiausia, kad niekas nieko neverstų ką nors daryti prievarta.

Baltarusijos atžvilgiu Lietuvos politikai užima santūresnę poziciją nei jų kolegos Lenkijoje. Tikriausiai Lenkijoje jau nėra politikų, sakančių, kad su A.Lukašenkos režimu reikia palaikyti ne tik pragmatiškus, bet ir kokius nors oficialius santykius.

Mes jau išbandėme tokią politiką. Dirbdamas Varšuvos meru palaikiau oficialius santykius su Minsko meru. Teko bendrauti ir su kitais oficialiais Baltarusijos pareigūnais, ne kartą lankytis toje šalyje. Deja, turiu pasakyti, kad tokia politika neišlaikė egzamino. Šiuo metu manau, kad politika Baltarusijos atžvilgiu turi būti aštresnė. Juolab kad pastaruoju metu Baltarusijos valdžios politika lenkų tautinės mažumos atžvilgiu yra labai neigiama. Mes to negalime toleruoti. Šiandien esu įsitikinęs, kad A.Lukašenkos režimo atžvilgiu reikia vykdyti izoliacijos politiką, nors dar prieš metus ar dvejus tuo abejojau.

Pastaruoju metu Lietuva ir Lenkija, kaip strateginės partnerės, daugiausia reiškiasi formuodamos ES Rytų politiką. Jūsų manymu, ar būtų galima rasti ir kitų bendradarbiavimo sričių?

Skiriasi mūsų valstybių požiūris į Europos Sąjungos biudžeto sudarymą. Tai blogai. Aš tiesiog nesuprantu, kur to skirtingo požiūrio šaknys. Juk Lenkijos siūlymai dėl ES biudžeto sudarymo atitinka visų neturtingų ES narių interesus. Kartais net susidaro įspūdis, kad ES vidaus politikoje Lenkija nesulaukia Lietuvos paramos tik dėl to, jog tebegyvos tarpukario laikus menančios prastų santykių tradicijos. Tokią situaciją būtina keisti!

Kuria kryptimi?

Didesnio mūsų valstybių solidarumo europinėje politikoje kryptimi. Prašau atkreipti dėmesį, kad kalbama apie visą valstybių grupę, ne tik apie Lietuvą ir Lenkiją. Veikiant kartu, mūsų visų žodis ES būtų daug svaresnis. O tikėtis, kad Lietuva ar Latvija galės Europos Sąjungoje ką nors pasiekti veikdamos savarankiškai, neverta. Lygiai kaip ir vienos Lenkijos pastangos neduos rezultatų.