Iš trijų aukščiausių Lietuvos vadovų, nuosavo tinklaraščio neturi tik prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Seimo pirmininkės Irenos Degutienės kampelis internete – “gyviausias” iš visos trijulės, nuolat atnaujinamas ir pildomas, tačiau jis visiškai valdiškas ir biurokratinis, veikiausiai jį prižiūri ne pati politikė, o jos komandos nariai, pavertę šį tinklaraštį paprastu politiko ofiacialios darbotvarkės puslapiu – kuo toks skiriasi nuo Seimo svetainės?
Premjeras Andrius Kubilius – kur kas sąžiningesnis, tiksliau – buvo toks iki rinkimų, kai rasdavo laiko savo tinklaraštyje pasidalyti orginaliomis mintimis ir įžvalgomis. Deja, šio politiko gerbėjams dabar telieka tenkintis jo, kaip premjero, karjeros vingiais, nes paskutinis įrašas asmeniame tinklaraštyje padarytas daugiau nei prieš dvejus metus – 2009 m. sausio 25 d. Įdomu, ar premjeras pats dar užklysta į savo tinklaraštį – vertėtų, nes skaitytojų komenatarai jame paliekami iki šiol.
Šiems mūsų politikos lyderiams tinklaraščio kultūros vertėtų pasimokyti, pavyzdžiui, iš buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio – 2008 m. sukūręs savo tinklaraštį, jis bent kartą per mėnesį jį papildydavo ir dirbdamas ministru, mintimis su skaitytojais dalijasi ir dabar.
Tačiau net ir jam dar toli iki teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, kurio tinklaraštyje – nuolatinis srautas minčių (neretai – net ir kritiškų) apie Lietuvos aktualijas, Vyriausybės darbą ir jo tiesiogiai kuruojamą teisingumo sritį.
O štai orginalumu visus pranokta Vilniaus meras Artūras Zuokas: matyt, nebeturėdamas laiko rimtiems įrašams, pastaruoju metu į savo tinklaraštį jis deda vaizdo įrašus, daromus nuosavu riedžiu keliaujant namo. Iš įrašų matyti, kad pro miesto vadovo akis neprasprūsta niekas: nei mašinų grūstys gatvėse, nei suskilusios šaligatvių plytėlės, nei nušiurę suoliukai centrinėje miesto aikštėje.