Susidaro įspūdis, kad šiandien Lietuvoje po “socialinio teisingumo” vėliava galima paslėpti ne tik neprotingas, bet ir labai įžūlias idėjas. Opozicijos parengtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos yra akivaizdus to pavyzdys. Šiame pasiūlyme numatoma, kad 15 proc. tarifas būtų taikomas metinių pajamų daliai, neviršijančiai 24 tūkst. Lt, šią sumą viršijančiai daliai, bet ne daugiau nei 120 tūkst. Lt, būtų taikomas 20 proc. tarifas, didesniam metiniam uždarbiui – 40 proc. Taip pat numatyta, kad pajamos būtų apmokestinamos laipsniškai, t.y. uždirbančiajam daugiau nei 120 tūkst. Lt per metus būtų taikomi visi trys tarifai.

Galima pateikti tris galimus tokio pasiūlymo motyvus. Pirmasis – populistinis žingsnis ruošiantis artėjantiems rinkimams. Antrasis – paprasčiausias neišprusimas ir nesugebėjimas apskaičiuoti tokių pakeitimų įtakos biudžeto pajamoms. Įvertinus tai, kad daugiau nei 60 proc. šalies gyventojų gauna mažesnes nei 24 tūkst. Lt metines pajamas, o uždirbančių daugiau nei 66 tūkst. Lt per metus Lietuvoje yra tik 2,9 proc., nesunku suskaičiuoti, kad poveikis biudžeto pajamoms būtų neigiamas. Tačiau tai – smulkmena. Didžiausias tokio įstatymo pakeitimo poveikis ekonomikai pasimatytų per ilgą laikotarpį. Kvalifikuota darbo jėga, sukurianti daugiausiai pridėtinės vertės bei inovacijų ir verslumo dėka labiausiai prisidedanti prie naujų darbo vietų kūrimo, ilgainiui emigruotų į mažiau “socialiai teisingas” šalis arba pradėtų mažiau dirbti (nes vis tiek didžioji papildomų pajamų dalis patektų į biudžetą).

Jaunimas neturėtų didelės motyvacijos siekti aukštojo išsilavinimo, o stengtųsi įsilieti į darbo rinką kuo anksčiau – kam praleisti papildomus ketverius, šešerius ar dešimt metų (siekiant mokslų daktaro laipsnio) universitete, jei didžioji papildomų pajamų dalis, gauta už įgytas kompetencijas, būtų nusavinama valstybės. Kita vertus, jei jau daugiausiai pridėtinės vertės sukurianti darbo jėga apmokestinama 40 proc. tarifu, ar neturėtų tokiu pačiu tarifu būti apmokestinamos ir didelę investicinę grąžą duodančios kapitalo investicijos? Turbūt nesunku suprasti, kad įvedus tokio dydžio mokesčius šalyje nebebūtų investuojama.

Kadangi nesinori tikėti, kad Seimo nariai nemoka skaičiuoti ir logiškai mąstyti, belieka paskutinis tokių siūlymų paaiškinimas – amoralus pavydas ir noras pakenkti didesnes pajamas gaunantiems šalies gyventojams. Ir ne tik įstatymo pataisų rengėjų, bet ir visos visuomenės, kuri džiaugiasi tokiais pakeitimais. Juk tokie pakeitimai nepadidintų neturtingiausiųjų gerovės, o tiesiog sumažintų daugiausiai dirbančiųjų ir uždirbančiųjų grynąsias pajamas. Kitaip tariant, net jei mano pajamos nepadidės, aš jausiuosi sočiau, nes mano kaimyno pajamos sumažės.

Jei norime iš tiesų paremti pažeidžiamiausius socialinius sluoksnius, padidinkime neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), o biudžeto pajamų sumažėjimą kompensuokime visiems vienodai didesniu gyventojų pajamų mokesčio tarifu. Turėję mažiausiai galimybių įgyti tinkamą išsilavinimą ir kvalifikaciją gyventojai būtų subsidijuojami daugiau uždirbančiųjų, tačiau visi mokėtų vienodą savo pajamų dalį. Juk ir dabar asmuo, uždirbantis 100 tūkst. Lt per metus, sumoka dvigubai daugiau mokesčių nei uždirbantis 50 tūkst. Lt. Tačiau tol, kol Lietuvoje socialinis teisingumas suvokiamas kaip “iš visų pagal galimybes, visiems pagal poreikius”, išlieka didelis ir aktualus pavojus, kad tokios su ekonomine logika prasilenkiančios reformos šalį dar ilgai paliks Europos provincijoje.

Dažniausiai būna gana sunku prognozuoti vienų ar kitų mokesčių pakeitimo poveikį biudžeto pajamoms – daugiausia dėl to, kad sunku įvertinti, kokį poveikį tai turės šešėlinei ekonomikai. Tačiau šiuo atveju Lietuvos vizija būtų aiški – regresuojanti ekonomika be užsienio ir vidaus investicijų, kurioje vyrauja žemos kvalifikacijos darbo jėga. Lietuva grįžtų į 1995 metus ir vėl galėtų pasidžiaugti pagrindiniu konkurenciniu pranašumu – pigia darbo jėga bei konkuruoti su Kinija gamindama plastikinius naktipuodžius.