"Veido" archyvas

Arabų pavasaris tebesitęsia, tačiau jis vis labiau kvepia rudeniu: nuo metų pradžios protestai prieš diktatorius vyko dešimtyje Šiaurės Afrikos šalių, nuversti keli diktatoriai, tačiau nė vienoje iš šių šalių demokratija net nekvepia.

“Norite nuvykti į kokį karštąjį tašką ir pamatyti Arabų pavasarį savo akimis? Prašom – beskite pirštu į bet kurią regiono šalį, ir neprašausite”, – ironizuoja šiuo metu trumpam iš Libijos į Egiptą atvykęs danų apžvalgininkas Uffe Andersenas.
Jis vaizdžiai pasakoja, kad jokia ramybe ar demokratija šalyse, kuriose nuo metų pradžios vyksta didesni ar mažesni protestai, net nekvepia. Į tokius miestus, kaip Bengazis ar Hama, geriau nekelti kojos. Libijos ir Sirijos pasienyje ir dabar kasdien vyksta susirėmimai.

Nė kiek ne ramiau ir Palestinos teritorijoje. Beje, Vakarų Krante ir Gazoje gyventojai niršta ne tik ant Izraelio, bet jau ir ant savo lyderių – judėjimų “Hamas” ir “Fatah” vadovų, prabilusių apie jėgų suvienijimą. Čia ypač kunkuliuoja jaunimas, kurio nuotaikos artėja prie virimo temperatūros.

U.Andersenas pabrėžia, kad Gazoje šio mėnesio pabaigoje planuojamas antskrydis, o Egiptas jau svarsto galimybę visiškai uždaryti sieną su šia teritorija.

Paklaustas, kokią šio Arabų pavasario baigtį jis prognozuoja, U.Andersenas atsako lakoniškai: jokios atomazgos greitu metu nesulauksime. Juk protestai nuo metų pradžios buvo apėmę dešimtį Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių, tačiau per tą laiką iš savo postų išversti vos keli diktatoriai.

Šviesiausia ateitis turbūt pelnytai gali būti piešiama demokratėjimui (bet ne demokratijai) Egipte. Juk nuverstasis Egipto lyderis Hosni Mubarakas netgi laukia teismo: buvęs šalies prezidentas ir du jo sūnūs Alaa ir Gamalis prieš teismą rugpjūčio pradžioje stos kaltinami korupcija ir negailestingu antivyriausybinių protesto akcijų slopinimu, tai yra įsakymu šaudyti į demonstrantus. Dėl šių diktatoriaus komandų žuvo daugiau nei 840 žmonių.

Kai kurie stebėtojai mano, kad H.Mubarakui gali grėsti net mirties bausmė. Tačiau vargu ar tai sukurs tikrą demokratiją Egipte. Šioje šalyje jau dabar vyrauja nusivylimo nuotaikos, nes suimtąjį H.Mubaraką pakeitė karinis režimas. Dabar Egipte vėl renkasi minios ir iš naujo siekia nuversti valdžią bei sukurti iš civilių sudarytą prezidentinę tarybą.

Egipto padėtis labiau paaiškės rudenį, kai bus surengti rinkimai. Tada ir pamatysime, kokios jėgos atsidurs valdžioje ir ar toji valdžia bent kiek panėšės į demokratinę.

Panašiai reikalai klostosi ir Tunise, ten rinkimai laukia dar greičiau – kitą mėnesį, tačiau didelio optimizmo taip pat nejusti. Priminsime, kad Tuniso prezidentas dar sausį spruko iš šalies į Saudo Arabiją ir tapo pirmuoju nuverstu lyderiu arabų šalyse. Jo paiešką buvo paskelbęs ir Interpolas, tačiau tai rezultatų nedavė: Saudo Arabija pranešė, kad Zine’as el Abidinas Ben Ali patyrė infarktą ir vasario 14-ąją esą mirė ligoninėje.

Iš karto po to Tunise buvo sudaryta nauja, daug demokratijos žadėjusi vyriausybė, bet šiandien prieš ją, kaip ir Egipte, protestuoja minios nepatenkintųjų. Jų vertinimu, tai ydinga ir ne ką liberalesnė valdžia.

Nežinia, kuo baigsis ir neramumai Jemene. Šios šalies lyderis Ali Abdullah Salehas po nesibaigiančių protestų kreipėsi į tautą, bet ne tam, kad siūlytų derybas, o tam, kad sutelktų savo šalininkus kovai su priešininkais.

Vienintelis lyderis, iš tiesų prabilęs apie dialogą su tauta ir didesnes laisves šalyje, yra Bahreino diktatorius. Bet ir jo žodžiais niekas netiki.

Vakarai – bejėgiai

Priminsime, kad neseniai Bahreine atšauktas nepaprastosios padėties įstatymas, kuris šioje šalyje buvo įvestas kovą. Šis įstatymas leido oficialiajai valdžiai bent laikinai užčiaupti opozicijos atstovus ir žiniasklaidą. Tačiau neseniai Bahreino karalius Hamadas bin Isa Al Khalifa pareiškė sieksiąs dialogo ir patikino, kad liepą prasidės derybos su opozicija.

Tačiau iš tikrųjų Bahreino valdžia, kurią sudaro sunitų mažumos atstovai, ir toliau tęsia susidorojimą su šalies daugumą sudarančių šiitų opoziciniu judėjimu.

Na, o Jungtinėms Amerikos Valstijoms įvykiai Bahreine – tikras galvos skausmas. Pasak “American Enterprise Institute” eksperto Michaelo Rubino, Amerika turėtų daryti spaudimą karaliui, kad šis trauktųsi iš posto. Tačiau šioje Persų įlankos valstybėje yra dislokuota penktoji JAV karinio jūrų laivyno flotilė, ir tiek JAV, tiek kaimyninei Saudo Arabijai susirūpinimą kelia tai, kad sėkmingas šiitų sukilimas pavers Bahreiną Iranui artima ir ištikima valstybe.

“Bahreinas yra Irano Kuveitas, – paaiškino M.Rubinas, turėdamas omenyje buvusio Irako diktatoriaus Saddamo Husseino nuolatinį tvirtinimą, kad Kuveitas yra teisėta Irako provincija. – Jei Bahreino valdžia kris, nebus jokių klausimų, jokių “jeigu” ir jokių “bet” – Bahreinas taps satelitine Irano valstybe ir JAV penktoji karinio jūrų laivyno flotilė bus priversta pasitraukti.”

Nieko JAV ir kitos NATO šalys negali padaryti ir kitame skaudulyje – Libijoje, kur jau nuo kovo tęsiasi misija prieš niekaip pozicijų neužleidžiančio Muammaro Gaddafi’o režimą.

Dar mažiau šansų, kad kas nors pasikeis Sirijoje. Jei ir pasikeis, tai į dar blogesnę pusę. Pastarosiomis savaitėmis čia vyksta itin žiaurūs, kruvini susidorojimai su protestuotojais, o aukšti JAV pareigūnai tik skėsčioja rankomis.

Beje, prieš keletą dienų Sirijoje įvyko savotiškas lūžis: nuo diktatoriaus Basharo al Assado pajėgų rankos žuvo trylikametis berniukas, tapęs nauju kovos prieš režimą simboliu ir iš naujo sutelkęs protestuotojus, tačiau kartu tai įkvėpė nuožmumui ir diktatorių. Teigiama, kad į kalėjimą Sirijoje jau pasodinta daugiau nei 10 tūkst. protestuotojų, dar per tūkstantį nužudyta, o lyderis prabilo ne apie demokratines reformas, bet apie savo valdžios stiprinimą.