"Moters savaitgalio" archyvas

Kartais sakoma, kad vaikai neturi įgyvendinti tėvų svajonių, kad jiems gyvenime reikia surasti savąjį kelią… Bet ar iš tiesų taip?

Tuo neabejoja ir tris vaikus auginanti vilnietė Renata Kovaliovienė. Trauką muzikai ir dainai ji jautė nuo pat vaikystės. Deja, likimas ne visada klostosi taip, kad galėtume įgyvendinti savo troškimus… Užtat ši patirtis suteikia galimybę ugdyti savo vaikų gabumus.

Į muzikos mokyklą – kartu su sūnumi

Ne, Renata ne iš tų mamų, kurios dūsaudamos dėl neišsipildžiusios savo svajonės ėmė ir nusprendė, kad jos vaikams privalu siekti to, ko nepavyko pasiekti jai. “Jeigu nebūtume matę, kad vyriausiąjį mūsų sūnų Dominyką  traukia muzika, prievarta jo groti ar dainuoti tikrai nebūtume vertę. Beje, kad jam patinka dainos, įsitikinau dar tada, kai jis buvo vos kelių mėnesių: verkti sūnus liaudavosi vos pradėdavau dainuoti”, – smagiai pasakoja Renata.

Kadangi berniukui labai patiko traukti dainas, mama nusprendė, kad įgimtą vaiko talentą būtina pradėti kuo anksčiau lavinti. Ir mažasis solistas tapo uoliu mokiniu. Beje, turėdama pedagoginį išsilavinimą ir baigusi buhalterinės apskaitos specialybę, savo neišsipildžiusios svajonės – atverti duris į muzikos pasaulį, Renata neatsisakė ir pati. Kai Dominykas ėmė lankyti Naujosios Vilnios muzikos mokyklos smuiko klasę, ji taip pat  įstojo į vakarinį kursą ir pradėjo joje mokytis solinio dainavimo. Dabar Dominykas – ne vieno tarptautinio ir respublikinio konkurso laureatas, ne vieną vaidmenį jis jau yra atlikęs Operos ir baleto teatre, daugybę kartų filmavosi televizijos laidose.

Po gaisro gimusi daina

Renata iki šiol stengiasi sūnų lydėti į visus jo pasirodymus. Dominykas neslepia: mamos palaikymas, jos buvimas šalia jam visada labai svarbus. Jis pripažįsta, kad tada ne tik daug drąsiau jaučiasi scenoje, bet ir geriau skamba jo balsas.

Savo muzikinį lygį lavina ir pati Renata – dainuoja Mokytojų namų moterų chore “Aidas”, be to, kuria dainų žodžius ir muziką. Štai neseniai ji sukūrė dainą “Vėl skamba”, skirtą Lietuvos ugniagesiams gelbėtojams. Ją Šv. Florijono dienos proga atliko jos sūnus Dominykas, sulaukęs daug plojimų ir nuoširdžių gaisrininkų padėkos žodžių. Beje, ši daina gimė po tikro gaisro, kuris šių metų žiemą dėl elektros instaliacijos įsiplieskė viename iš jų gyvenamo namo butų. Dabar sunku net nuspėti, kuo jis galėjo baigtis, jeigu ne Renatos skambutis, kuri, vos pajutusi sklindančius dūmus, iškart suskato skambinti pagalbos telefonu 112 ir iškvietė ugniagesius, laiku perspėjo nieko nenutuokiančius kaimynus. Tiesa, panorusi dalyvauti su šia daina konkurse “Vilniaus bokštai”, Renata sulaukė neigiamo atsakymo. Bet mesti kūrybos dėl to ji nežada, tikėdama, kad būtinai sulauks savo valandos. Toks mamos atkaklumas siekti tikslo, to moko ir jos vaikus.

Kai į priekį veda mama

“Dėl jų galiu padaryti viską. Man vaikai yra svarbiausi gyvenime. Nuo ketverių metukų Dominyką vežioju į visus konkursus. Nuo mažens jį drąsinau, guodžiau, patariau. Visada mokiau pasikliauti savimi. Buvau jo suflerė, moku visus jo dainų žodžius. Tik kai laukiausi mažylio, paskutinį nėštumo mėnesį negalėjau jo lydėti į tarptautinį konkursą, vykusį Sankt Peterburge. Tada jis pirmą kartą išvažiavo be manęs, – pasakoja Renata. –  Žinau, kad ateis ir toks laikas, kai jam nereikės, jog jį lydėčiau. Bet tada galėsiu būti rami, nes žinosiu, kad jis tam jau yra pasirengęs. Ir dabar  matau, kad vis mažiau jam manęs reikia. Tik kai suserga, ar kur išeinu, tada tuoj pat pasigenda. Bet tokia, matyt, ta mamos dalia: vieno vaiko ranką paleidi, kad galėtum vesti kitą…” Motiniškos meilės ji nedalija ir neskirsto. Kiek vaikams širdies reikia, tiek jos ir atiduoda.

Šeimos trio… Kodėl gi ne?

Gyvasties, energijos ir ryžto siekiant tikslo nestokojanti trijų vaikų mama tikisi, kad nuo Dominyko, dainuojančio ir griežiančio smuiku, neatsiliks ir septynmetė dukra Deimantė, kuri, baigusi parengiamąją, nuo šių metų pradės mokytis pianino klasėje. Daug vilčių mamai teikia ir šių metų rugpjūtį trejų metukų gimtadienį švęsiantis pagrandukas Donatas.

Jį, kaip  kadaise Dominyką, irgi traukia muzika. “Labai norėčiau, kad jis grotų saksofonu. Štai toks turėtų būti mūsų šeimos trio”, – sako šypsodamasi ir pripažindama, kad viską į vietas ilgainiui sudėlios jos vaikų gabumai, norai ir laikas.

O šiuo metu rūpestingos mamos užduotis – padėti atrasti jiems savo kelią, patarti ir padrąsinti juos, kai to reikia. Ji neabejoja, kad vaikas – kaip liaunas medelis, kuriuo būtina rūpintis, jog jis išaugtų į tvirtą medį, brandinantį puikius vaisius.

Auklėjimo metodas – laisvė ir disciplina

Grojančių ir dainuojančių Kovaliovų šeimoje netrūksta. Tik smagios šeimynėlės tėtis Eugenijus, kompiuterių specialistas, į jų būrį nepretenduoja, nors vaikystėje ir yra grojęs fleita. “Kaip auklėjame vaikus? Aš linkusi jiems suteikti daug dvasinės laisvės, o tėtis yra reiklesnis ir griežtesnis. Jo nuomone, vaikams reikia ir disciplinos. Tokia pozicija šeimoje labai praverčia, nes padeda rasti aukso vidurį. Bet jeigu aš priimu sprendimą, vaikų akivaizdoje jis niekada nepuola įrodinėti savo pozicijos, o kai jis kelia savo reikalavimus, nepradedu aiškinti, kad jis klysta”, – auklėjimo patirtimi dalijasi Renata.

Ne paslaptis, kad į informacinių technologijų pasaulį įnikę vyrai neretai į jį neria visa galva. “Kadangi mūsų šeimoje daug, tai tokios galimybės jis neturi”, – pašmaikštauja moteris. Beje, kompiuteriai domina ir Dominyką. Pasiteiravus, kuo jis svajoja būti, berniukas pareiškia, jog jis dar nėra apsisprendęs, ką rinksis – dainavimą ar, pavyzdžiui, žaidimų kūrimą. Renata šypteli: sūnus sau kelia aukštus reikalavimus. Kai kartą vienas žinomas dainininkas jo paklausė, ar Dominykas nenorėtų dainuoti, kaip dainuoja jis, berniukas nepuolė pataikūniškai tvirtinti, jog apie tai tik ir svajoja, o lyg niekur nieko atsakė, kad norėtų dainuoti geriau už jį.

Dainavimo pamokos ir griežti smuiku reikalauja daug laiko. “Būna, kai pavargus ima viršų ožiukai, kai prieš koncertą užsimiršęs Dominykas sušveičia ledų porciją. Yra buvę, kai dainuodamas pamiršo žodžius, bet nesėkmių mes nesureikšminame. Teisę klysti turi ne tik suaugę, bet ir vaikai”, – teigia Renata. Ji žino, kad reikalavimų kartelės nedera kelti pernelyg aukštai ir labai daug reikalauti iš vaiko, nes tai, kas traukia ir domina, tada gali tapti jam per sunkia našta.
Vyriausiasis brolis – patikimas talkininkas ir rūpestinga auklė

Išskirtinių teisių Dominykas šeimoje neturi. Tiesa, jis pats pripažįsta, kad vienu metu po sėkmingų debiutų buvo kiek užrietęs nosį, bet, jo teigimu, gan greitai ta žvaigždžių liga iš galvos išdulkėjo. Kadangi šeimoje jis yra vyriausias brolis, tad ir pareigų joje turi daugiausiai – Dominykas neatsisako patalkinti tvarkant namus, o tėvams kur nors išėjus mielai lieka prižiūrėti broliuko. Nuoširdžiai pasiguodžia, kad jeigu mažasis Donatas jo klauso, tai sesutė Deimantė to daryti nelinkusi. Jis gerai žino, kad būti aukle – labai atsakingas darbas. Štai neseniai mažasis griūdamas prasiskėlė galvą, bet Dominykas nesutriko, o ėmėsi visų priemonių, kad sustabdytų kraujavimą. Tiesa, lengviau atsikvėpė tik išvydęs grįžusius tėvus.

Apie tai, kas padeda įveikti visus sunkumus

Pasmalsavus, ar nesunku auginti temperamentingą trijulę, Renata patikina, kad viskas priklauso nuo vidinio požiūrio. Jei pradėsi dejuoti ir sakyti, kad sunku, taip ir jausiesi. “Iki šiol prisimenu dviejų mamų dialogą. Viena jų augino vieną vaiką, o kita – keturis. Vienturtį auginanti skundėsi, kad jai labai sunku, o keturių vaikų mama tvirtino, kad jos vaikai patys auga, tik juos reikia laiku pamaitinti, užmigdyti ir rasti laiko su kiekvienu pabendrauti, – pasakoja R.Kovaliovienė. – Žinoma, būna visko – vaikai juk ir verkia, ir nemiega, ir pykstasi, bet sunkiausia tada, kai serga, kai nežinai, kaip gali padėti.” Kaip jie sprendžia įvairias šeimoje iškylančias problemas? “Kadangi visi esame skardžiabalsiai, o charakteriai kaip italų, tai pasibaram, pašūkaujam, o paskui apsikabinam, – ir vėl viskas gerai,” – tvirtina Renata.

Vida Šmigelskienė

“Moters savaitgalis”