"Veido" archyvas

Du Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriai Artūras Kaklauskas ir Edmundas Kazimieras Zavadskas išleido monografiją “Intelektinė ir biometrinė sprendimų parama”. Autoriai ne vieną dešimtmetį domisi sociologija, etika, psichologija ir šių sričių žinias susieja su technikos mokslais. Autoriai sutiko su mūsų žurnalo skaitytojomis pasidalyti kūno kalbos šifravimo paslaptimis.

Apie kūno kalbos (balso skambesio, tono, akių, tylėjimo, šypsojimosi, gestų, kalbančiojo povyzos, išorinio spinduliavimo) pažinimo svarbą kalbama daugelį amžių. Knygynų lentynos pilnos populiarių knygučių apie kūno kalbą, derybų meną, tačiau retas skaitytojas susimąsto, kad tai anaiptol ne nauja.
Senovės graikų dramaturgas Menandras (343–apie 291 m. pr. Kristų) sakė, kad tylėjimas gali būti pats didžiausias kaltinimas.

Prancūzų rašytojas F.De Larošfuko (1613–1680) rašė: “Pasakyti tinkamą frazę tinkamu laiku yra menas, bet ne mažesnis menas yra tylėti. Tyla iškalbinga: kartais šitaip galima pritarti ar nuteisti; yra ir pašaipi, ir pagarbi tyla.”
Balso vingrybes analizavo rusų rašytojas N.Gogolis (1809–1852): “Klausimo tonas lemia atsakymo toną.” Ir F. Larošfuko: “Balso skambesys, akys, visa kalbančiojo povyza ne mažiau iškalbinga nei parinkti žodžiai.”

Tikros ekspertės – moterys

Moterys kur kas geriau nei vyrai geba perprasti pašnekovų kūno kalbą ir beveik akimirksniu “nuskenuoja” ne tik pašnekovus, bet ir patalpoje tvyrančią atmosferą, greit įvertina situaciją. O vyrai tuo tarpu pastebi visai kitus, bet taip pat reikšmingus dalykus. Štai kodėl į svarbius susitikimus ar derybas kartais verta vykti komandai, sudarytai iš abiejų lyčių atstovų.

Autoriai šiuos nepaprastus moterų gebėjimus aiškina taip. Nuo seno lizdo sergėtojos rūpinosi savo šeimynos išlikimu, tad privalėdavo pastebėti menkiausią savo atžalų elgsenos pokytį, reiškiantį skausmą, nusivylimą, liūdesį, alkį. O vyrai – maisto tiekėjai ir medžiotojai – neužsibūdavo urvuose ilgiau nei reikia jų poilsiui. (Priešingu atveju, būtų išmokę suprasti nebylius ženklus ir kur kas sėkmingiau bendrauti su namiškiais). Šiuolaikiniai vyrai elgiasi panašiai. Namai jiems – poilsiui skirta vieta. Ilsėdamasis šeimoje vyras ne ypač stengiasi perprasti aplinkinių kūno kalbą. Jei jau vyras ilsisi, tai ilsisi. Neuropsichologas profesorius Rubenas Guras iš Pensilvanijos universiteto smegenų nuskaitymo testais įrodė, kad besiilsinčio vyro smegenys dirba tik 30 proc. pajėgumu. O nuskaityti moters smegenų vaizdai parodė, kad net ilsintis jų smegenų aktyvumas sumažėja tik 10 proc., tai yra triūsia beveik visu pajėgumu. Tad kaipgi mūsų pastabiosios neužsitarnaus savotiškų eksperčių vardo?

Kambaryje, kur susirenka 50 porų, vidutinė moteris kiekvienos poros tarpusavio santykius perpranta greičiau nei per 10 minučių. Vos įėjusi į kambarį moteris, tai yra jos jutiminis suvokimas, padeda kone akimirksniu “nuskaityti” pobūvio ar renginio dalyvius ir nustatyti, kurie vienas kitą erzina, kas ką tik ginčijosi, kas su kuo stengiasi suartėti, kuri moteris yra konkurentė, o kuri draugiška.

O į tą patį kambarį įėjęs vyras apžvelgia kambarį, ieškodamas išėjimų ir įėjimų. Tai jo “senoji smegenų programa” įvertina, iš kur gali grėsti užpuolimas, ir pro kur įmanoma pasprukti. Paskui jis ieško pažįstamų veidų, galimų priešų, jo protas pastebi taisytinus ar keistinus daiktus, pavyzdžiui, įskilusį langą ar perdegusią lemputę. O moteris peržvelgia susirinkusiųjų veidus ir žino, kas ir kaip jaučiasi.

Nemeluokite mums

Kūno kalbos tyrimai atskleidė, kad bendraujant akis į akį nebylūs ženklai pašnekovą paveikia 60–80 proc., o balso garsai – 20–30 proc. Likusius 10 proc. sudaro žodžiai. Jautresni moters jutimai pagauna ir nagrinėja šią informaciją, jos smegenys sparčiai perduoda duomenis iš vieno pusrutulio į kitą, tad ji sumaniau sujungia į visumą ir iššifruoja žodžius bei vaizdinius ir kitus signalus.

Štai kodėl daugumai vyrų nesiseka meluoti moteriai į akis, o daugelis net nerizikuoja to daryti dieną, šviesoje, akis į akį, nes beregint būtų pričiupti ar pasijustų nejaukiai.  Todėl stipriosios lyties atstovai, ketindami melagingai pasiaiškinti moteriai, kur buvo, pavėlavo ar ką nuveikė, mieliau tai daro telefonu ar elektroniniu paštu. Vyrams meluoti lengviau tamsoje: mat tada nematyti žodžių ir kūno kalbos neatitikimo. Vadovėlio autoriai teigia, kad “vyrai mieliau meluoja visiškoje tamsoje ar net užsitempę antklodę ant galvų”. O mums, moterims, ši žinia – signalas, kad ne visada meilės prisipažinimai, kuždami į ausį, yra nuoširdūs.

Kūno kalba – be cenzūros

Kai žmogus išmoksta suprasti kito žmogaus kūno judesius, jam atsiveria plačios galimybės suprasti kitus, nes žodžius žmonės gali parinkti, o kūnas, anot mokslininkų, kalba be cenzūros. Kūnas kalba taip, kaip žmogus mąsto, jaučia ar veikia. Ir jei tyčia bandysite pakeisti kūno kalbą, galite ir patys pasijusti nejaukiai, ir aplinkiniams paliksite dirbtinumo įspūdį. Tikri kūno kalbos falsifikavimo ekspertai yra dauguma politikų, nes jie privalo įtikinti balsuotojus, kad tai, ką kalba, yra tikra tiesa. Politikas, kuris sėkmingai manipuliuoja savo neverbaliniais signalais, yra laikomas turinčiu charizmą.

“Tačiau ilgesnį laiką falsifikuoti kūno kalbą yra sunku. Mat melas, jei jį maskuojame “nuoširdžia šypsena”, galvos linkčiojimu, mirkčiojimu, neilgai atsilaiko neišlindęs į paviršių. Pirmiausia jį išduoda kūno kalba, kurią falsifikuoti sunkiau nei veido mimiką”, – teigiama knygoje. Ir priduriama, kad norint įgyti šalininkų, draugų ar išlaikyti šiltą atmosferą, naudinga nuolat mokytis ir praktikuoti teigiamas emocijas, atvirumą rodančius gestus ir “išbraukti” tuos gestus, kurie laikomi negatyvių signalų išraiška.

Padės intuicija

Apie kūno kalbą prirašyta daugybė straipsnių ir knygų. Todėl šiame straipsnyje daugelio teiginių nekartosime. Paminėsime pagrindinius, padėsiančius kasdieniniame gyvenime ir bendraujant. “Ar jums niekada neatrodė, kad žmogus, su kuriuo bendraujate, norėtų būti kur nors kitur? – klausia vadovėlio autoriai. – Net jei žodžiais jis teigia, jog su jumis labai malonu?

Šios situacijos nuotraukoje pamatytumėte du dalykus: pašnekovo galva pasukta į bendraujantįjį, veide šypsena, jis linkčioja galva, o kūnas ir pėdos nukreiptos į šalį nuo bendraujančiojo. Dažniausiai – kito žmogaus ar išėjimo link. Kryptis, kur link žmogus nukreipia savo liemenį ar koją, yra užuomina, kur jis norėtų eiti ar su kuo pageidautų bendrauti.”

Turbūt visiems žinoma: jei vienas pašnekovų nori baigti diskusiją, jis nukreipia vieną koją artimiausio išėjimo link. Pastebėjus šiuos signalus vertėtų skubiai rinktis vieną iš galimybių – arba pamėginti sudominti pašnekovą, arba baigti pokalbį savo iniciatyva, taip išlaikant situacijos kontrolę.

Moterims ir vyrams

Autoriai įspėja, kad piktnaudžiauti jų pateikiamomis žiniomis, tai yra manipuliuoti vienas kitu, negarbinga. Tačiau žinoti, kas iš tiesų vyksta tarp vyrų ir moterų, verta. Dauguma moterų instinktyviai jaučia, kaip veikia jų kalbėjimas aukštu, kone dainuojančiu balsu. Aukšti balsai siejasi su dideliu moteriškų hormonų estrogenų kiekiu, o iš aukšto balso sklindantis moterų “vaikiškumas” sužadina daugumai vyrų įgimtą potraukį būti globėju. O štai moterys mėgsta sodrius vyriškus bosus, liudijančius apie didelį vyriško hormono testosterono kiekį, tai yra kandidato į bičiulius vyriškumą. Juk bosinės gaidos berniukų balse pasigirsta būtent tada, kai dėl užplūdusio testosterono jų vaikiškas balsas “lūžta”.

Tad jei kalbasi vyras ir moteris, ir staiga moteris prabyla plonesniu balsu, o vyras balsą nuleidžia, tai jau rimtas signalas, kad jie nusiteikę kažką nuveikti kartu.

O štai verslo pasaulyje žemesniu balsu kalbanti moteris laikoma protingesne, reikšmingesne, patikimesne. Tad jei norite pažeminti balsą, šiek tiek nuleiskite smakrą ir kalbėkite kiek lėčiau, monotoniškiau.

Daugelis moterų daro klaidą, kai mėgindamos išsikovoti valdžią be reikalo pakelia balsą. Tai sudaro įspūdį, kad jos agresyvios.

O štai dar du įdomūs pastebėjimai: kai kurios apkūnios moterys kalba “mergaitės” balsu, norėdamos neutralizuoti stambaus kūno jėgą. Kitos tokiu balseliu skatina joms patinkančius vyrus elgtis globėjiškai.

Kai tyla – gera byla

Kaip susikurti “charizmą”, iškalba ir įtaigumu sėkmingai kopti karjeros laipteliais, sudaryti protingo, nepasiekiamo (kuriuo negalima manipuliuoti) ir drauge “savo” žmogaus įvaizdį? Nejaugi tai pavyksta tik politikams, žvaigždėms? Pasimokyti galima ir iš gyvų pavyzdžių. Vadovėlio autoriai primena, kad 2008 metais buvo išanalizuotas Bilo Clintono, kaip puikaus kūno kalbos kūrėjo ir atlikėjo, fenomenas. “Kūno kalba jis užmezga ryšį su Amerikos žmonėmis. Jo gestų arsenale rasime lūpų kandžiojimą sielvartui išreikšti, žiūrėjimą į lubas rimtai svarstant klausimą, kietą žandikaulių suspaudimą, išreiškiantį ryžtingumą. Jo nuotaika per kelias sekundes gali pasikeisti nuo plačios šypsenos iki ašarų.

B.Clintonas dažnai ryšį su savo klausytojais užmezga ne žodžiais, o fiziniu būdu – įdėmiai žiūrėdamas į akis, linkčiodamas galva, rankų ir pečių judesiais. Kūno kalba kaip tik ir buvo ta jėga, kuri pakėlė B.Clintono populiarumą, jo reitingus”, – teigiama vadovėlyje. Tačiau daugelyje gyvenimo sričių kuo mažiau pasakysi, tuo gilesnis ir paslaptingesnis atrodysi. Jaunas aktorius Endis Vorholis atrado, kad kalbantis su žmonėmis visiškai neįmanoma jų priversti padaryti, ko prašai: jie priešinsis, iškraipys prašymus. Kartą jis pasakė savo draugui: “Supratau, jog tylėdamas darau gerokai didesnę įtaką.”

Daiva Norkienė

“Moters savaitgalis”