BFL

485 mlrd. eurų arba per 1,6 trilijono litų – tokio dydžio skola slegia Graikiją, kuri daugeliui iš mūsų asocijuojasi vien su mėlyna jūra, saulėtu dangum ir nerūpestingu gyvenimu.

Šių metų planuojamos Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamos siekia beveik 27 mlrd. litų. Nesunku suskaičiuoti: jeigu mus prislėgtų tokia graikiška skola, net ir sustabdžius visus biudžeto asignavimus, jai grąžinti prireiktų mažiausiai 60 metų (o su palūkanomis veikiausiai ir 100 metų).

Bet tai tik sausi skaičiai. Jie neatspindi paprastų graikų darbininkų, tarnautojų ar pensininkų  kasdienių bėdų, visą šalį sukausčiusių visuotinių neramumų ir protestų.

Sakote Graikija toli? O jeigu prisimintume kaimynę Baltarusiją? Valiuta devalvuota, kainos šuoliuoja, parduotuvių lentynos ištuštėjusios, gali sušlubuoti net elektros tiekimas.

„Skola – ne rona, neužgis“, teigia sena liaudies išmintis. Ją visi žino ir supranta, tačiau nuolat linksta pamiršti. Pamiršti nesunku, jei tik vadovaujiesi kitu žinomu posakiu: „Po manęs – kad ir tvanas“.

Būtent tokia nuostata savo politiką grindė vyriausybės, valdžiusios šalį (nors tiksliau būtų sakyti – šventusios) iki 2008 m. pasaulinės krizės.

O švenčių pamokos iš tiesų skausmingos. Siekiant išvengti Baltarusijos ir Graikijos likimo, pastarųjų dviejų metų biudžeto išlaidos turėjo būti smarkiai apkarpytos. Deja, nepavyko išvengti pensijų ir kitų išmokų įšaldymo, atlyginimų karpymo, mokesčių lengvatų naikinimo.

Drastiškos priemonės leido išvengti dar didesnės krizės. Tačiau dėl ilgamečio išlaidavimo, gyvenimo ne pagal kišenę, košę srebiame iki šiol.

Finansų ministerijos duomenimis, visos valstybės skolos aptarnavimas (t.y. palūkanų mokėjimas kreditoriams) šiemet mums kainuos beveik 2 mlrd. litų.

Jeigu nereikėtų grąžinti šių skolų, trečdaliu būtų galima padidinti išlaidas švietimui arba sveikatos apsaugai, arba penktadaliu socialinėms išmokoms.

Kaip ten bebūtų, džiugu, kad radome nelengvą kelią iš krizės. Ne tik radome, bet ir sėkmingai jį įveikėm.

Tą patvirtina ryškus ūkio atsigavimas, rekordinis eksportas, padidėjęs įmonių pelningumas, atsigavusi mažmeninė prekyba, stabiliai mažėjantis nedarbas, optimistiniai verslo ir vartotojų lūkesčiai.

Kad ir kaip kritikuotume vieną ar kitą vyriausybės sprendimą, kad ir kaip nepatiktų premjeras, ministrai ar neprognozuojamas vasariškas oras – šie skaičiai rodo, jog pasirinktas kelias buvo teisingas.

Esu tikras, jau artimiausiu metu kiekvienas Lietuvoje likęs lietuvis (jei dar nepajuto) pajus gerėjant materialinę padėtį.

Tikiu, kad vykdant mūsų pradėtą nuoseklią politiką per artimiausius metus gerokai sumažės valstybės skola, o tai leis daugiau dėmesio skirti ne tik materialiniam gerbūviui, bet ir dvasiniams dalykams – kultūrai, švietimui, laisvalaikiui.

O kaip tik tai neleidžia užsimiršti ir atsiduoti besaikiam materialinių gėrybių vaikymuisi, kuris, kaip matome iš Graikijos ir Baltarusijos pavyzdžių, gali baigtis tikrai liūdnai.