Susidaro įspūdis, kad Lietuva yra užkerėta: juk nė vienas rezonansinis nusikaltimas pas mus dar nebuvo ištirtas taip, kad dėl tyrėjų nebūtų gėda. Tirdami nusikaltimus ir ieškodami kaltininkų, mūsų pareigūnai tarsi rungtyniauja, kuris sumuš neprofesionalumo ar net absurdiškumo rekordą. Ne išimtis ir Drąsiaus Kedžio istorija.

Atrodytų, šios istorijos tyrimą stebėjo ir prezidentė, ir premjeras, ir aukščiausi teisėtvarkos pareigūnai, bet ir vėl fiasko. Ši istorija parodė, kad Lietuvoje žmonės ne tik patys tiria bylas, ne tik patys vykdo bausmes, bet jau ir patys tiria nusikaltimus, už policijos pareigūnus greičiau suranda ir atpažįsta ieškomiausius asmenis. Kol mūsų pareigūnai kūrė grandiozinius planus, kol D.Kedžio ieškojo Ispanijoje, Rusijoje ar Didžiojoje Britanijoje, D.Kedžio giminaičiai, perskaitę kažkokios informacijos nuotrupas internete, nuvažiavo į morgą ir atpažino ieškomiausią asmenį Lietuvoje. Tiesa, jau negyvą.

Ir tik tada horizonte pasirodė policijos pareigūnai, tyrėjai ir prokurorai. Kad visiškai neapsijuoktų, jie dar surengė keletą parodomųjų akcijų: vieną kitą spaudos konferenciją, per kurią iškilmingai pranešė, kad atliekama ekspertizė, siekiant nustatyti, ar tai D.Kedžio lavonas. Ir dar praėjus parai po to, kai buvo rastas lavonas, ir maždaug savaitei po to, kai D.Kedys mirė, net šimtas policijos pareigūnų su džipais sulėkė prie Kauno marių ir atliko neva svarbią operaciją – iššukavo apylinkes.

Čia kyla klausimas, už ką apskritai mokamos algos, jei dirbama taip stebėtinai neprofesionaliai. Ir dirba juk ne vienas, o daugybė pareigūnų. Po tokių istorijų kažkodėl peršasi išvada, kad Lietuvos teisėtvarkos institucijos dirba baksnojimo metodu ir nusikaltimus dažniausiai ištiria atsitiktinai, netyčia.

Po tokių istorijų teisėtvarkos institucijų reputacija dar keliais punktais sumenksta, pasitikėjimas krinta ir žmonėms kyla dar didesnis noras patiems tirti nusikaltimus ar net bausti. Nes iš teisėtvarkininkų dažniausiai sulaukiama ne pagalbos, o dviejų žodžių: “Vyksta tyrimas”. O pasiteiravus, kur rezultatai, atsakymo paprastai jau nesulaukiama.

Įdomu, kas būtų, jeigu taip elgtųsi ir kitų profesijų atstovai. Tarkime, medikai ne gydytų, o vaidintų, kad gydo ir vis kartotų: “Vyksta gydymas”. Arba mokytojai ne mokytų, o tik garsiai aiškintų: “Vyksta mokymas”.

Žinoma, kartais taip ir būna, bet tai greičiau išimtys nei taisyklė, o teisėtvarkos institucijų darbe tai greičiau taisyklė nei išimtys.
Tiesa, pratęsiant mintį apie D.Kedžio bylą, lygiai taip pat daug kritikos nusipelno ir nemaža dalis žiniasklaidos, kuri irgi elgėsi itin neprofesionaliai. Juk kiek būta versijų, kiek klaidinimų, kiek kaltinimų tarp eilučių, kiek destruktyvios veiklos ir kaip dabar visa tai atrodo. Tiesiog gėdingai.

Išsivysčiusiose valstybėse po tokių įvykių padaromos rimtos išvados. Pas mus, deja, ne. Netgi priešingai – imama dirbti dar neprofesionaliau.