"Veido" archyvas

Grįžęs

– O ką tu gali žinoti – gali gi būti ir šitaip: skraidau sau staiga palubėj ir matau iš viršaus – guli va po manim toks kaip ašen. Guli su švarku, su geraisiais marškiniais, dar su kaklaraiščiu ir su batais. Ir aukštielninkas, ir ne patvory kur… Tai tenai aš. Ir suprasiu tada – man jau amen.

– Iš viršaus, – sakai.

– Taip – iš viršaus, lyg būčiau pats iš savęs išlindęs.

– Na je… Ar labai bijai mirti?

– Ne, kur aš tau labai bijosiu. Kaip ir visi. Ar visi taip jau bijo? Nebijo. Ką čia tu išbijosi? Tik va nelauki, labai negeidauji. O taip tai ką jau: diena po dienos, metai po metų…

– Ak, tie metai, tie metai, kad juos kur bala. Dainuoja per gimtadienius: „Ilgiausių metų, ilgiausių – ų – ų – ų…“ Ką tu čia bedainuoji? Kai tam ar tai jau šešios, septynios ar net aštuonios dešimtys.

– Kai jau žemelė obuoliu kvepia.

– Aha. Bet ar pamatysim save iš šono ar iš viršaus, kaip tu sakai, ar pasisukiosim patys apie save, tai dar nežinia. Labai labai nežinia.

– Na je. O visko gali būti. Tik va tie komunistai tai sako, kad dūšios nėr. Nėr. Kad nėr, tai kaip tu pamatysi, kaip tu pats iš savęs išlipsi? Numirei ir pasibaigei – guli ir nebežinai, kad guli. Nei tu ką ten apie kitus, nei apie save.

– Komunistai, komunistai, klausykis tu jų.

– A, tai klausykis bobelių.

– Kad mat apie tai ne vien tik bobelės, oi, ne vien tik bobelės. Kad būtų tiktai bobelės, ė…

– Tai jau taip – prie komunijos mes visi leisti, katekizmą išėję.

– Kaip nebūsim išėję. Išėję. Aš tai ruoštis komunijai turėjau plunksnuoti net į Saločius. Pats klebonas Kripaitis ruošė. Sėdim šventoriuje, klausomės. Šilta, gražu. Buvo ten su mumis toks Svarauckiukas, toks jau nebemažas, papurtusiu veideliu. Tai tas Kripaitis, žmogus, ką ten aiškina, sako, klausos, bet taip lyg ir šypsos. Lyg, bra, ir šypsos. Ir ką tu jam?..

– Svarauckiukas, Svarauckiukas, palauk – ar tik ne to Svaraucko, kur paskiau buvo stribas?

– To, to. Bet dabar jis, tas senasai, jau pasimiręs. Seniai. O eidavo toks didelis, toks dramblotas. Jam, kaip jau dideliam, ir šautuvas buvo įduotas pasiutusiai ilgas. Gunkt gunkt. Ir papurtęs. Nuo bulvių gal. Ko geresnio kažkiek neturėdami, tų didžiausią puodą vis prisivirdavo. Net ir nelupdavo. Vargo tie žmonės.

– Na mat. Ir jo dūšia iš jo išskrido ar neišskrido, tai yra tik taip, kaip yra.

– O mes nežinom. Bet yra, kaip tu sakai, tik taip arba kitaip. Bet kad būtų ir taip, ir kitaip, tai ne.

– Ir kas taip padarė?

– Kas padarė? Dievas, o kas gi kitas? Musėt Dievas.

– Ai, – mostelėjo ranka vienas, – va pasirodytų kad ir tas pats Svarauckas, sakytų – taip ir taip, va aš dabar gyvenu ten ir ten, ten už mano stribukavimą davė man prikuryt… Buvo man pirtis užtaisyta… Jūs čia dabar žiūrėkit…

– Kažin, ar jis yra į ką pataikęs. Gal ne, gal tik gaidžiuką mokėdavo nuspausti. Kur tau toks – kur jau ne kareivis, tai ne kareivis.

Kalba gal jau pasisuks apie politiką. Bet, rodos, dar ne.

Vienas iš tų mąstytojų prie stalo, ant kurio ąsotis, dešra ir kopūstai, plikas kaip kiaušinis, kitas – labai trumpai kirptais plaukais. Dabar jie abu nežymiai nusijuokia.

– Ką aš, Ladai, žinau, ką aš žinau, manęs tu šitų dalykų neklausk.

– Ar baigsit jūs vieną kartą?! Kas čia jums dabar užėjo? – Kastancija barškina puodus prie plytos, viską girdi, ir ją jau ima nervas. Gal kad ir jinai pati apie save, gulinčią su gražiausiom drapanom, pasipaisto. Sudėtom ant krūtinės rankom. Koks paistalas.

Gerosios Kastancijos antakiai dabar suraukti. Na iš tikrųjų: kad boba kvaila, tai ką jau labai padarysi, bet va, kad vyrai kvaili, tai jau visiškai. Tai jau visiškai. Ką – negali jie apie ką žmoniškai pakalbėti, apie kolkozą, apie brigadininką, va Mašaliukas savo „Zapkį“ vakar sudaužė.

Vyrai kiek prityla, susižvalgo, šypteli, bet nieko nesako. Ir netrukus vėl:

– Žiūrėk, kaip man atrodo su ta mirtim: tu manai, kad geriau būtų, jei niekas niekad nemirtų?

– Aišku, kad negerai.

– Kiek žmonių susigrūstų, kiek žmonių!

– Geriau sakyk – kiek senių…

– Aha, ir tu tik įsivaizduok, kokio senumo! Ir vis dar daugėtų, ir vis dar daugėtų. Kur besurastum ir vietos?

– Vaikų vaikai, tėvų tėvai… Na, bet jau tų senių!

– Tu tik pagalvok – ar jaunieji galėtų viską atmiešti? Ir jie patys gi eitų senyn, kiek tik atsiranda, tiek iš karto ir pradeda į pakalnę. Tik į pakalnę…

– Kur vieni pūzdrai, vieni tik pūzdrai. Sukriošėliai.

– Dar gerai, kad, sakykime, be ligų, o kaip su ligom? Pasiutęs lazaretas. Ne, nedurnai sumanyta, kad, kai ateina laikas, ir reikia užleisti vietą. Kaip jau kitaip? Geras tavo alus, stiprus. Dėjai cukraus?

– Nedėjau, tik šiek tiek keptuvėj pagruzdinau dėl spalvos. Kad nebūtų toks blyškus.

– Oi, geras, mušė jau man į ragus, jau senokai ašen begėręs. Geras, o dėl tų senių, tai visiška tavo teisybė.

Jų abiejų čia teisybė – jie gi nesiginčijo, o tik vienas kitam pritarinėjo ir pritarinėjo. Gėrė mat gerą, ne ginčų alų.

– Arba žiūrėk vėl: kai kas tai šiurpinas, kad čia visi viens kitą tik ryja, tik ėda, bet kas būtų, kad nerytų, neėstų? O, kas tada būtų? Kas tada?! Kiek čia privistų smarvės!

– Ai, tiršta laukuos, tiršta miškuos! Kur pasidėtum, kai užplūstų kačių ir pelių galybės, upės, sakyk, jų plauktų… O vandeniuos per žuvų košę pagalio negalėtum įbesti.

– Na je, bet va viens kitą ėda, ir viskas gražiai susitvarko. Imk dešros.

– Žmonės viską labiausiai tvarko arba, taip sakant, reguliuoja. Kai kas sako, kad net per daug.

– Na je – eik dabar nusišauk tu kiškį, jei dar neatėjo cezonas, pamatysi, kas bus. O seniau nieks nei žiūrėjo, nei ką. Galėjai medžioti, galėjai žūklauti. „Na jau žiuvies tai mes atsivalgom, tai atsivalgom“, – sakydavo Jurgis.

– Petrauckas?

– Petrauckas. Jis ir venteriais, ir tinklais. Turėjo tokią būdą – rūkydavo tas žuvis. Pasiutum gardžios.

Kastę pro duris, rodos, išnešė kažkoks labai susinervinęs vėjas.

O dienos jau ir nebebuvo. Iš besislepiančio saulėlydžio pusės, nuo miško slinko tarsi migla, tarsi minkštas jau mingančio miško kvėpavimas, tas rugienų, miežienų ir grimztančių į save dirvų vakaras. Pro medžius tiesės ton pusėn keliukas, kuriuo šeštadieniais iš mokyklos pareidavo vaikas. Bet vaikas šeštadieniais jau nebepareis.

Užaugo vaikas, ir Kastė, eidama dabar klėtin lesalo vištoms, jau buvo bepradedanti samprotauti gana panašiai kaip tie tenai du: še tau – vaikas vaikas, o jau ir nebe vaikas. Užaugo. Didžiausias bernas. Užaugo – ir likit sveiki, nameliai. Nė nepamatysi, kaip bus ir vyras, paskui senyn einantis vyras, kol…

– O šita rudoji ragana tai vienąkart užsidirbs man – kaip grūsiu vieną dieną į puodą!

Gerai vis dėlto, kad yra tokių vištų, kurios neduoda mums per daug įsisiūbuoti.

Kastė netrukus grįžta į vidų, o ten:

– Tai dar, Ladziuk, po stiklinę?

– Gal, sakau, jau užteks šiai dienai, – atsako trumpai kirptasis.

– Užteks, broleli, užteks, – sako Kastė, – pataisysiu aš tau jau patalą. Ar eitum jau kiek bluosto sudėti?

– Eičiau, – Vladas linkteli galvą, netrukus kyla ir nusvyruoja paskui seserį į seklyčią.

Seklyčioje jauki prieblanda. Ant sienų pora šventų paveikslų. Nors jau ir potamsiai, bet dar matyti ir tų abrozų spalvos. Ak, tie iš senesnių dar laikų. Dabartiniai, kurių gali nusipirkti iš turgininkų, tai tik nespalvotos senųjų nuotraukos, išdidintos ir žaliai ar raudonai vietomis padažytos.

Didysis stalas, ai, kiek čia prie jo per Antanines, per patalkius, per visokias kitokias vaišes sėdėta. Vladas vis stengdavos atsisėsti iš šitos pusės, ne užstalėj, ne užspaustas; žodžiu, įsitaisyti taip, kad, kada tik įsinorėjęs, galėtų atsistot ir išeiti. Į gryną orą, padėt šeimininkui įleisti alaus, prie klėties su kuo nors žodeliu kitu persimest. Vladas visada buvo nenuorama, tik šiandien jis toks ramesnis.

Čia kiek vėsoka, bet Vladui dabar kaip tik. Jis gana ilgai rengiasi, iš lėto lenda po antklode ir tuoj nusisuka į sieną. Kastė prieina, geriau užklosto pečius, nori pabraukt per pakaušį, bet susilaiko. Tik dar paklausia:

– Tai tikrai ten tavęs nemušė?

– Ne, mūsų korpuse tokių fokusų nebuvo, sakiau jau, – Vladas atsako tingiai, markstydamasis. Jam taip dabar gera grimzti į senokai bepatirtą šitokio patalo šilumą. Prieš akis – blausi sienos apmušalo gėlytė. Kur Antanas pirko tuos apmušalus, tikriausiai Rygoj?

Vakaras paduzgena langinę, iš kažkur atsiradęs pastogėje švilpteli lengvas vėjūkštis. Ir vėl tyla.

Kad ir ne savo šičia namai, bet savi.

Antanas, nors ir ilgokai su svainiu prie ąsotėlio sėdėjęs, gulti dar neis, stiprus jis vyras. Dabar su Kastancija jis apeis gyvulėlius, patikrins, ar užrakinta klėtis.

Kastancija jam šiek tiek nedrąsiai:

– Gal nebenori Ladziukas grįžt į Jagaudžius, gal, sakau, galėtų kiek pas mus pagyventi?

– O ko negalės? Vietos pas mus visada va lig čia, sočiai. Tegul gyvena, kiek nori.

– Ir aš taip manau, – sako Kastė.

Aleksis, Aleksiukas, dabar jo vietoje Ladziukas. Kad ir brolis, bet vis tiek ne vaikas.

Antanas tai pastebi – kai išgėręs, jis labai pastabus, tuoj viską permato. Ko nepermatys pačios.

– Na ir ko tu čia dabar? Dėl Aleksiuko? Eik jau, eik. Ar tai būtų buvę geriau, kad būtų pasilikęs čia murdytis? Nagi pati labai norėjai mokyto. Ir bus mokytas, atvažinės per visokias atostogas. Eik tu, Kaste, pamatysi – dar su nuosava mašinėle tik bir bir į kiemą. Daktarai greitai.

Moteriškė šypteli ir nieko nesako. Ji apskritai mažakalbė. Ak, kai jau ateina laikas išsikalbėti, išsikalba savo širdy. Tarsi žodžiais, tarsi vaizdais. O, tada tai jau atsakančiai.

Rytas išaušo palšas su tirštu rūku sodyboje ir už sodo. Topoliai stovėjo nešlamėdami kaip kokie dideli ateiviai, tarsi nedrįsdami žengti toliau, bet nenorėdami ir pasitraukti. Jau metė lapus. Vladas dabar eina per juos, tingiai koja paskirstydamas.

– Tai jau atsikėlei? – Antano balsas už nugaros.

– Atsikėliau, tenai, žinok, pašėliškai anksti reikėdavo. Matai, koks rūkas, bet man atrodo, kad giedrysis.

– Matyt, kad giedrysis, nors lietaus tai reikėtų, labai sausas šių metų ruduo.

Per pusryčius Kastė vakarykščiams mąstytojams atsipagiriojimui rado ir kiek stipresnių vaistelių.

Aptarta, sutarta, nutarta, kad Vladas kuriam laikui apsigyvens čia. Darbo kolūky tikrai atsiras.

– Aš, Ladze, pas pirmininką šiandien geriau nueisiu vienas. Pasikalbėsim, kaip, kas ir ką.

– Gerai, oi, kaip gerai, – atsako Vladas. – Man tai geriausia būtų kur prie fermos ar gal prie arklių.

Nors po vakarykščio ir vėl atsigavęs, Vladas šįryt nekalbus – nei apie mirtį, nei apie savotišką pasaulio sutvarkymą.

Antanas, apsivilkęs kiek gerėlesnį švarką, užsivožęs ne tokią baisiai nuliaušusią kepurę, tuoj po pusryčių išėjo į kontorą ieškoti pirmininko. Vladas, dar paklausęs sesers, ar nereikėtų kiek kur padėti ir gavęs atsakymą: „Ne, dabar ne, Ladziuk, kai grįš Antanas, galėsit baigt vežti burokus“, vėl nuėjo prie topolių.

Migla jau gerokai prasiskyrusi, joje gražiai ryškėjo šilta balzgana dėmė, kuri netrukus bus saulė. „Matai, dar aukštokai saulutė pakyla“, – pagalvojo Vladas. Kuosos galvojo labai panašiai.

Bet štai jo akys staiga užkliuvo už kairės plaštakos, ant kurios, rodos, kažkoks kvailas pelūkštis smailais savo nageliais buvo išbadęs mėlyną inkaro piešinėlį. Rask tu dabar kitą panašų peliūkštį, tik daug gudresnį, kuris šitą inkarą imtų ir nukrapštytų…

Tai va – jei jis, Vladas Rimša, atėjus tokiam laikui, galės pasižiūrėti pats į save ar iš aukščiau, ar iš šono, matys save gulintį gražiai aprengtą, gėlėm apstatytą, tai ir žymeklis tasai, toji tatuiruotė, be abejonės, bus matyti. Nors ir kaip sesuo bus bepasistengusi, ranką rožančium, kurio brolis nekalbėjo, bus apvyniojusi, vis tiek paslėpti šitą sarmatos žymę bus sunku.

„Ė, palauk – kairė plaštaka gal gulės po dešine? Ė!“ Žmogus šyptelėjo ir jau garsiai lyg topoliams, lyg kuoselėms tarė:

– Oi, kaip būtų gerai, kad Antanas įtaisytų mane kur prie gyvulių. Vežiočiau pašarus…