"Veido" archyvas

“Tai tarnautojas valstybininkas, nes jis daro sprendimus, kurių reikia Lietuvai, ir sugeba juos apginti”, – taip apie Andriaus Kubiliaus dešiniąja ranka vadinamą Deividą Matulionį atsiliepė vienas “Veido” žurnalistų apklausoje renkant geriausius tarnautojus ir valstybės institucijas dalyvavęs aukšto rango valdininkas.
Labai kvalifikuotas, išmintingas, doras, sąžiningas ir darbštus. Tokius epitetus balsuodami už kanclerį (jis buvo vienodai palaikomas tiek politinio pasitikėjimo, tiek karjeros valstybės tarnautojų) vieną po kito bėrė valdininkai. Abejoti tuo, ko gero, nėra pagrindo: D.Matulionis iš tiesų yra savo darbo profesionalas, o jo biografijos neteršia net menkiausia dėmė.
Bet kaip vertinti faktą, kad valstybės tarnautojai pirmą kartą geriausiu išrinko kanclerį, dirbantį mažiausią visuomenės pasitikėjimą nepriklausomos Lietuvos istorijoje turinčioje Vyriausybėje, o premjeras, kurio pavedimus ir politiką jis vykdo, šiandien šalyje yra vienas nepopuliariausių politikų?
Viena vertus, D.Matulionis buvo įvertintas dėl savo kompetencijos – valstybės tarnautojai balsuodami išreiškė pasitikėjimą savo lyderiu. Šis vertinimas taip pat reiškia, kad kancleris gerai atlieka pagrindinę koordinatoriaus funkciją. Kita vertus, tai rodo, jog tai, kas gerai valdininkams, nebūtinai taip atrodo ir visuomenei.
D.Matulionis po premjero yra pakankamai įtakingas asmuo Vyriausybėje, savaime suprantama, kartu ir visoje valstybės tarnyboje. Kancleris kartu su A.Kubiliaus komanda įgyvendina Vyriausybės programą ir yra atsakingas už Vyriausybės vykdomas viešojo valdymo reformas. Vis dėlto ar vertas būtų D.Matulionis dešimtuko už tai, kaip šiandien vyksta šios reformos, kaip naikinamos viena kitą dubliuojančios valstybės institucijos, mažinamas biurokratų skaičius ar jų atlyginimai, kaip traukiasi viešasis sektorius, besitęsiant masinei gyventojų emigracijai? Kaip kanclerio vertinimui, jeigu jį tektų vertinti jau ne valdininkams, o visuomenei, atsilieptų faktas, jog šiai Vyriausybei, pripažinkime, taip ir nepavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų – susimažinti savo aparato tiek, kad valdymo išlaidos atitiktų ekonominę padėtį ir būtų pagal kišenę mokesčių mokėtojams?
Valstybės tarnautojai, balsavę už D.Matulionį, veikiausiai pasakytų, kad visi šie pokyčiai vyksta taip, kaip ir turi vykti, – kad šių procesų nepaspartinsi, o visuomenė tikisi daug greitesnių reformų. Ir tam turi pagrindą. Ekspertų vertinimu, reformuodama viešąjį valdymą Vyriausybė iš esmės eina teisingu keliu, bet pernelyg lėtai ir neryžtingai.
Taigi “Veidas” atidžiau pažvelgė į tai, kaip Vyriausybei su A.Kubiliumi ir D.Matulioniu priešakyje sekasi įgyvendinti valdymo reformas ir kas jau nuveikta per šį sunkmetį.

Valdininkų aparatas krizei nepasidavė

Po apskričių reformos pareigų netekusi Kauno apskrities viršininkė Ona Balžekienė, į politiką atėjusi iš verslo (ji yra buvusi bendrovės “Audimas” generalinė direktorė), Vyriausybėje ir ministerijoje sako dažnai girdinti, kad valdyti valstybę – tai ne įmonei vadovauti. “Tikrai sutinku, kad valstybės valdymas – kas kita, nes jei versle taip darytum, jau seniai būtum parverstas ant menčių ir dingtum iš verslo žemėlapio”, – teigia O.Balžekienė ir priduria, kad pagrindinė Vyriausybės problema reformuojant viešąjį valdymą – akivaizdi tempo stoka.
Tiesa, vykdant apskričių reformą šito Vyriausybei lyg ir negalėjai prikišti. Apskričių reforma parodė, kad ir ši Vyriausybė geba veikti greitai, net jei kalbame apie itin inertišką ir bet kokiems pokyčiams sunkiai pasiduodantį biurokratinį aparatą, kuris – bent jau toks, koks yra šiandien – gal ir tiktų kokiai turtingai valstybei, bet visai netinka kelių milijardų litų biudžeto deficitą turinčiai Lietuvai. Tą patį, kaip ir su apskritimis, iš esmės būtų galima padaryti su visa valstybės valdymo sistema, tik kol kas Vyriausybė dar stokoja tam politinės valios.
Kaip didžiausią apskričių reformos laimėjimą O.Balžekienė įvardijo biurokratų sumažinimą bei daugybės funkcijų, kurios dubliavosi su kitų institucijų, panaikinimą. Tačiau ji pastebi ir neigiamą tendenciją: panaikinus apskritis regioninė politika persikėlė į sostinę, o tai, pašnekovės vertinimu, ne tik nepaspartins, bet netgi stabdys regionų atskirties mažinimą. “Tai Lietuvai labai nuostolinga. Einame tuo pačiu keliu kaip rusai, sutikdami, kad Rusija – tai Maskva, o Lietuva – tai Vilnius”, – vertina O.Balžekienė, po apskričių panaikinimo dirbusi premjero patarėja Kauno regiono klausimais, o nuo liepos 1 d. pradėjusi eiti naujas – Vyriausybės atstovo Kauno regiono plėtros taryboje – visuomenines pareigas.
Per apskričių reformą labiausiai sumažėjo viršininkų, o dauguma tarnautojų liko dirbti valstybės tarnyboje, tik juos po savo sparnu priglaudė kitos valstybinės institucijos. Iš viso darbo neteko maždaug pusė iš 2,4 tūkst. apskričių administracijų darbuotojų.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko apskritai neįtikina deklaruojamas valdininkų mažėjimas sunkmečiu, kuriuo mėgsta pasigirti A.Kubiliaus Vyriausybė. Valdininkų, jo manymu, mažėja daugiausia formaliai, nes panaikinta daug tuščių etatų. “Mažėjimas labai menkas, įvertinant sunkmetį jis turėjo būti daug didesnis”, – neabejoja K.Glaveckas.
Iš tiesų, jei panagrinėtume oficialius duomenis, pamatytume, kad dabartinis valstybės tarnautojų skaičius (užimtos pareigybės visose valstybės ir savivaldybių institucijose) šiemet pasiekė 2007 metų, t.y. ekonomikos pakilimo laikotarpio, lygį. 2007–2008 m. valdininkų net apie 6 tūkst. padaugėjo, o 2009–2011 m. jų tais pačiais šešiais tūkstančiais sumažėjo. Lietuva paprasčiausiai susimažino valdininkų perteklių, atsiradusį ekonomikai sparčiai pakilus, bet dar nesiėmė reikšmingesnių veiksmų, kad brangus ir smarkiai išpūstas biurokratinis aparatas būtų pertvarkytas iš esmės: taptų toks, kokį sau šiandien gali leisti išlaikyti Lietuvos mokesčių mokėtojai.
“Dažnai pamirštame du svarbiausius dalykus: kad mūsų gyventojų sparčiai mažėja ir kad turime deficitinį biudžetą, – primena Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas dr. Gediminas Rainys. – Tai Damoklo kardas, kabantis virš šalies, todėl valdymo išlaidos turi būti mažinamos daug labiau, nei tai daryta iki šiol. O dabar deklaruojamas etatų mažinimas man primena skaičių žaidimą. Neverta šokinėti iš džiaugsmo, išgirdus apie etatų sumažinimą, nes jiems išlaikyti skirtos lėšos gali būti tiesiog nukreiptos į kitą išlaidų eilutę, kaip atsitiko ministerijų valytojas pakeitus samdytomis iš firmų. Be to, man keista, kad iš kai kurių valstybės institucijų vis dar pasigirsta skundų, kad joms trūksta žmonių, o progai pasitaikius vis kuriamos naujos įstaigos: pavyzdžiui, pernai įkurta MITA (Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra), o vietoje vienos Lietuvos ekonominės plėtros agentūros, kaip žinome, atsirado dvi. Įkūrus naują Energetikos ministeriją taip pat neapsiribota Ūkio ministerijos žmonėmis, kaip teigta iš pradžių.”
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda pateikia kitą pavyzdį, liudijantį, kad biurokratinis aparatas į ekonomikos pokyčius sureagavo labai pavėluotai. “2009 m. versle darbo vietų mažėjo beveik 20 proc., o valstybės sektoriuje – vos apie 1 proc. Jei darbo neturi privati įmonė, staklės išjungiamos, o darbuotojai leidžiami nemokamų atostogų arba iš viso atleidžiami. Tuo tarpu valstybės institucijų darbas nėra toks konkretus, o vos tik kyla pavojus netekti darbo, valdininkai patys susigalvoja papildomų darbų, kad pateisintų savo buvimą. Ir jei kurioje nors įstaigoje darbuotojų ir sumažėja, tai jų padaugėja kitose vietose. Čia yra didžiulė inercija, biurokratai bet kokia kaina stengiasi išlikti.”
G.Nausėda apibendrina, kad valdininkų aparatas nelabai sureagavo į ekonominę krizę, o valdžios valdymo išlaidų mažinimas 2009–2011 m. nė iš tolo neprilygo pokyčiams, kurių ėmėsi verslas. Kai tokiais tempais didėja emigracija, viešasis sektorius tampa visiškai neadekvatus dabartinei šalies padėčiai.

Lietuvos pažanga nublanksta

Kita vertus, ekspertai pabrėžia, kad kur kas svarbiau ne tiesiog nukirpti etatus valstybės tarnyboje, o peržiūrėti visą sistemą iš esmės, atsisakyti daugybės per brangių funkcijų, diegti aukštesnius vadybos standartus ir ieškoti būdų, kaip į valstybės sektorių pritraukti aukštos kvalifikacijos vadovų. Tai leistų sutaupyti daug daugiau, nei “šienaujant” valdininkų etatus. Vyriausybė tą gerai žino, o biurokratų mažėjimu neretai spekuliuoja tik todėl, kad užsidirbtų pliusų visuomenės akyse.
Taigi valdininkų turi būti mažiau, bet jie turi dirbti efektyviau ir uždirbti ne mažiau, o gal netgi daugiau, t.y. gauti jų darbo rezultatus atitinkantį patrauklų atlyginimą. Tokią nuomonę yra išdėsčiusi buvusi Valstybės kontrolės vadovė Rasa Budbergytė. Be to, pasak Seimo nario Kęstučio Masiulio, viešojo valdymo reformas atlikusios Šveicarijos patirtis liudija, kad tuomet valdininkams neišvengiamai teks dirbti daugiau ir sunkiau, tačiau ir pats darbas taptų įdomesnis.
Šiam požiūriui pritaria ir Saulėlydžio komisijos narys, Viešosios politikos ir vadybos instituto direktorius Haroldas Brožaitis. “Nuo valstybės tarnautojų darbo kokybės priklauso labai daug: juk tinkamai įvykdyti viešieji pirkimai bei įvairiausi kiti sprendimai gali sutaupyti milijonus litų. Ateina laikas vadybinio pobūdžio pokyčiams: galvokime, kaip į valstybės tarnybą pritraukti kvalifikuotų vadybininkų, nes jie gali ją pakeisti iš esmės”, – įsitikinęs H.Brožaitis.
Būdamas Saulėlydžio komisijos narys, H.Brožaitis dažnai mato, kad visos reformos valstybės valdymo srityje kelią skinasi labai iš lėto. Pašnekovo teigimu, valstybės institucijų pertvarką labai stabdo įstatymai, nes juose apstu smulkius dalykus reglamentuojančių nuostatų. “Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, norint optimizuoti kokią nors instituciją reikia keisti įstatymus, – sako H.Brožaitis. – Todėl šie procesai labai užsitęsia.”
Taigi visa valdymo sistema Lietuvoje sukurta taip, kad pati savaime blokuotų bet kokias reformas. Galime pasiguosti bent tuo, kad su šia problema susiduria visos šalys: Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros vedėjo doc. dr. Vainiaus Smalskio teigimu, niekur pasaulyje reformos viešajame sektoriuje nevyksta greitai. Pasak K.Masiulio, Didžiojoje Britanijoje, iš kurios valdymo reformų galėtų pasimokyti Lietuva, jos tęsiasi jau porą dešimtmečių.
“Veido” kalbinti ekspertai pripažįsta, kad ši Vyriausybė su A.Kubiliumi ir D.Matulioniu priešakyje eina iš esmės teisingu valdymo reformų keliu ir yra pirmoji iš visų Vyriausybių, kuri apskritai ėmėsi revizijos savo biurokratiniame aparate. Tik juda ji itin lėtai ir sekasi jai kol kas labai vidutiniškai.
Kaip pabrėžia Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos tarybos generalinis direktorius Danas Arlauskas, jam, kaip verslininkui ir mokesčių mokėtojui, rūpi ne tai, kokia institucija panaikinta ir kiek sumažėjo valdininkų etatų, o kokį rezultatą tai davė. Deja, pasak jo, Pasaulio ekonomikos forumo 2010–2011 m. konkurencingumo ataskaita parodė, kad biurokratijos Lietuvoje pastaraisiais metais ne tik nesumažėjo, bet netgi padaugėjo, o tai užsienio investuotojus ir toliau skatina laikytis nuo Lietuvos, turinčios tokį gremėzdišką ir naujovėms sunkiai pasiduodantį viešąjį sektorių, atokiau.
“Kas iš to, kad mėgaujamės tuo, ką padarėme: priklausome globaliai rinkai ir aiškiai matome, jog savo veiksmais, kad ir kokie pažangūs jie mums atrodytų, nuo kitų šalių dar vis atsiliekame”, – kritikuoja D.Arlauskas.
Kad ir kaip biurokratai priešintųsi pokyčiams, nuo geriausio šių metų valstybės tarnautojo – Ministro Pirmininko tarnybos kanclerio D.Matulionio ir jo komandos priklauso labai daug. Ir tikimasi iš kanclerio, kaip parodė šis jo kolegų įvertinimas, taip pat labai daug.
Jei nori ne tik valdininkams, bet ir visuomenei įrodyti, kad tikrai yra vertas aukščiausių įvertinimų, D.Matulioniui teks į tai atsižvelgti ir permąstyti, ką galėtų daryti kitaip. Ir bent greitį padidinti kokius penkis kartus.